XXI amžiuje pasaulis taip organizuotas, kad nuolat mus skubina ir neleidžia mums subręsti. Iš tiesų vartotojiška visuomenė niekam niekada neleidžia subręsti. Pomidorus nuskina ir deda į dėžes dar žalius, o subrandinami jie kelyje. Avokadai parduotuvėse panašūs į akmenis, nes taip lengviau juos transportuoti. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, kurie nespėja subręsti ir susiformuoti.
Ir lygiai taip pat mes elgiamės su savimi ir savo vaikais. Vos tik vaikas paima į rankas pieštukus, mes tuoj kabiname jam dailininko etiketę. Kai vaikas pradeda rodyti kažkokius kitokius talentus, mes kaipmat, neleisdami jam susivokti, skubame juos vystyti. Vystyti kažką nebrandaus, atsitiktinio. Pamindami procesą tik dėl rezultatų.
Save mes taip pat skubiname apsispręsti ko norime gyvenime, skubame kuo greičiau pradėti tai įgyvendinti, todėl kad mums jau daug metų, nes kiti juk jau seniai apsisprendė, o štai mes… Mes stojame į aukštąsias mokyklas, kai dar nėra aiškaus suvokimo apie pasirinktą profesiją. Mes pradedame dirbti, nieko nežinodami apie tą darbą, ir subręstame kelyje. Mes susilaukiame vaikų ne todėl, kad tam asmeniškai subrendome, bet todėl, kad laikas “spaudžia“, kad paskui bus per vėlu. Gyvenimas su pojūčiu, kad nuolat trūksta laiko savęs suvokimui, jau tampa norma.
Aš dažnai sutinku tėvus, kurie “skubina“ savo vaikus vystytis. Aš nuolat sutinku suaugusius žmones, kurie nuolat skubina save ir neleidžia sau subręsti. Vos tik aptinka savyje hobio užuomazgas, tuoj pat stengiasi paversti tai profesija. Bet kadangi hobis dar nėra išvystytas ir stabilus, jie nusivilia. Pradeda daryti kažką gero, ir bando kuo greičiau tai paversti komercija, užgesindami tuo visą interesą.
Nesupraskite manęs neteisingai. Komercinis pagrindas – nėra blogai, jei tai daroma laiku. Bet kaip dažnai žmonės elgiasi lyg mažos sudygusios gilės, kurios tvirtina, kad jos jau ąžuolai. Sudygusi gilė – tai mažas ąžuoliukas. Ir laikui bėgant jis taps dideliu ąžuolu, kuris gyvens šimtmetį. Į šį medį galima bus atsiremti. Po juo bus galima pasislėpti. Bet kol kas tai viso labo sudygusi gilė, į ją negalima atsiremti, ją pačią reikia slėpti nuo liūties ir stipraus vėjo. Ir jei pradėsime slėgti ją nepakeliamu krūviu, ji tiesiog pražus.
Mūsų idėjos, svajonės, pomėgiai dažnai panašūs į mažus daigelius, kuriuos reikia saugoti kaip vaikus. Vaikai turi potencialą, ir vieną dieną jie užaugs. Bet kol jie auga, mes duodame laiką jiems užaugti. Įrodyta, kad vaikai, kuriems leido pilnai patirti savo vaikystę, suaugę yra daug laimingesni ir veiklesni. O vaikai, kuriuos nuolat ragino ir skubino, nespėjo pilnai subręsti, todėl visada stengiasi prie to sugrįžti.
Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris neatrado savo vietos gyvenime, jei davė sau pakankamai laiko. Jei liaujamės stovėti ties savimi su laikmačiu, kalkuliatoriumi ir liniuote, tuomet žymiai lengviau atrandame save. Galima laukti, bandyti, stebėti, mėgautis procesu. Perdaryti ir bandyti kažką naujo, niekuo savęs neįpareigojant. Tegul tam prireiks metų ar dviejų. Bet paskui jūs galėsite tiksliai pasakyti, kas jums patinka. O skubinti save galima dešimtmečiais, bet niekur nenueiti.
Todėl aš linkiu visiems pasitelkti kantrybę ir leisti subręsti savo pomėgiams, kūrybai, idėjoms, svajonėms, planams, projektams. Leisti subręsti savo asmenybei ir sukurti tam ramias jaukias sąlygas. Ir tuomet rezultatas bus puikus, bet ne mažiau puikus bus pats procesas. O gyvenimas – tai ir yra procesas, kuris gali džiuginti kiekvieną akimirką, jei leisime sau subręsti.
Padėka autorei! Pagal psichologės A. Datešidzės straipsnį, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Spėju, kad augalai geriausiai subręsta bei subrandina vaisius ten kur išdygsta, žmonės geriausiai subręsta ten kur gimsta. Kažkoks išorinis įsikišimas, pavyzdžiui mokykla, visiškai nebūtinas.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Sutinku, su augalais taip ir yra. Jame jau yra viskas, kad augtų ir vystytųsi, ir visada stipresnis tas, kuris pats pasisėja, nei tas, kurį kažkas pasėja. Bet vėl gi – jei sąlygos netinkamos, augalas žūsta. Taip ir su žmonėmis – netinkamos sąlygos ir priemonės užgesina unikalumą ir kūrybingumą, paversdamos žmones šabloninių programų vykdytojais.
O jei jau mokymas – tai turėtų būti toks, kuris atveria vaikuose jų prigimtinius gebėjimus be suvaržymų ir prievolių, kad neužgesintų žingeidumo, iniciatyvos, kūrybingumo, gebėjimo laisvai bendrauti ir suvokimo apie bendrą visų gerovę.
Apie tai, kad žmonės geriausiai subręsta ten, kur gimsta – turbūt, taip ir yra, bet negaliu spręsti tik iš savo patirties, nors turiu daug išvykusių draugų, kai kurie išvyko ir su mažais vaikais. Juk dabar sistema visame pasaulyje viena, nėra išskirtinių rojaus oazių, todėl išorinis poveikis visur toks pats, gal tik kiek skiriasi vietinės tradicijos. Gal išvykusiems net sunkiau, nes jie turi prisitaikyti prie visų vietinių ypatumų.
Jei žmogus brandus, orus, išmintingas, tuomet jis suvokia, kad viskas yra jame, jo net sudėtingose aplinkybėse taip neblaško išoriniai poveikiai. Bet tai nelengva…
PatinkaPatinka
Dėl mokymo, tai galbūt turėtų būti patariama kaip mokytis, o dabar daroma atvirkščiai, tai yra, primygtinai nurodoma ką mokytis. Ir netgi privalomai! Beje, dar drįstama veidmainiškai sakyti, kad vaikai turi teisę į mokslą. Man smalsu nuo kada teisė privaloma?
Aš pats esu išvykęs ir jau labai ilgą laiką, bet išvykau tada kai jau, daugelio nuomone, buvau subrendęs:) Iš tikrųjų iki to ir tuo metu man buvo vėjai galvoj todėl nuo 35-ių teko pradėti viską iš naujo. Nežinau kam dėkoti, bet aš dėkingas, kad taip atsitiko, kitiems būna dar blogiau.
Visiškai sutinku su jūsų paskutiniu sakiniu, tikra tiesa. Dažnai pagalvoju, o jeigu ne, o jeigu žmogus neįgavo išminties, savigarbos bei pagarbos aplinkiniams? Liūdna tada. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog geriau subręsti vėliau nei niekada.
PatinkaPatinka
Pilnai jums pritariu, ypač dėl minties, kad pradėti bręsti niekada nevėlu 🙂 . Ir taip – daug kas priklauso nuo pačio žmogaus – jei jis nebrandus, tuomet gali keisti daug vietų, ir visur jam nebus gerai. Be to, daug kas priklauso ir nuo žmogaus būdo – yra žmonių, kurie sėslūs, yra žmonių, kurie tiesiog negali be kelionių ir pokyčių 🙂 . Ne viską galima paaiškinti brandumu ar nebrandumu…
PatinkaPatinka