Sąmonė subręsta tuomet, kai mes liaujamės skubėti.
Jaunystėje viskas vyksta šurmulyje.
Ir tik su amžiumi tu mokaisi lėtinti tempą, o ne spausti gyvenimo akceleratorių, išsunkiant iš jo visus syvus.
Tu sustoji, ir tuomet įvyksta stebuklas. Kasdienybė – visi tie nereikalingi pokalbiai, emocijų lukštai, įaudrinti jausmai nusėda lyg dumblas, ir gyvenimas pasidaro aiškus ir tyras.
Tu pradedi pastebėti kiekvieną smulkiausią savo būties detalę; suprasti tarpusavio ryšius, kurie staiga išsipainioja patys, nors anksčiau jie atrodė tau sudėtingiausių problemų kamuoliu.
Ir tuomet viskas pasidaro paprasta.
Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Sutinku, kad nustojus visur skubeti daugiau pamatai, supranti, suvoki ir daugiau suspeji padaryti.
PatinkaPatinka
Labas, Jone!
Sulėtinti tempą kartais naudinga visiems, nors jaunystėje tai ne taip aktualu – energija trykšta, norisi daug ką pažinti, patirti, suprasti… Na, o su amžiumi lėkti jaunystės tempu jau kaip ir nesigauna, o ir nereikia. Tai suvokimo, sąveikos su žmonėmis ir aplinka metas, dalinimasis patirtimi. Viskam savo laikas 🙂 …
PatinkaPatinka