Mažasis Angelas iš pat ryto kruopščiai karpė ryškiai raudonas širdeles… Daug-daug mažų ryškių širdučių. Ir svajojo, kaip mes jas į viršų, aukštai-aukštai… O vėjas jas pagaus, lengvai pasuks ir nuneš tolyn…
Ir kažkam iš žmonių, ten, žemai, į delną nukris ne žvaigždė, o mažytė, sušildanti sielą širdelė… Ir dėl to pasidarys taip nuostabiai gera, ir šilta, ir neapsakomai ramu, ir kažkaip labai jauku…
Todėl kad mums reikia, kad mus tiesiog mylėtų… Ir dovanotų mums savo meilę… Ir priimtų mūsų meilę, nesusimąstydami, kodėl, kam ir kaip… Todėl kad meilė… ji juk niekada neklausia, kam ji reikalinga. Ji tiesiog yra… Ji mus šildo.. Ji dovanoja mums laimę…
Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 