XXI amžiuje pasaulis taip organizuotas, kad nuolat mus skubina ir neleidžia mums subręsti. Iš tiesų vartotojiška visuomenė niekam niekada neleidžia subręsti. Pomidorus nuskina ir deda į dėžes dar žalius, o subrandinami jie kelyje. Avokadai parduotuvėse panašūs į akmenis, nes taip lengviau juos transportuoti. Tas pats vyksta ir su žmonėmis, kurie nespėja subręsti ir susiformuoti.
Ir lygiai taip pat mes elgiamės su savimi ir savo vaikais. Vos tik vaikas paima į rankas pieštukus, mes tuoj kabiname jam dailininko etiketę. Kai vaikas pradeda rodyti kažkokius kitokius talentus, mes kaipmat, neleisdami jam susivokti, skubame juos vystyti. Vystyti kažką nebrandaus, atsitiktinio. Pamindami procesą tik dėl rezultatų.
Save mes taip pat skubiname apsispręsti ko norime gyvenime, skubame kuo greičiau pradėti tai įgyvendinti, todėl kad mums jau daug metų, nes kiti juk jau seniai apsisprendė, o štai mes… Mes stojame į aukštąsias mokyklas, kai dar nėra aiškaus suvokimo apie pasirinktą profesiją. Mes pradedame dirbti, nieko nežinodami apie tą darbą, ir subręstame kelyje. Mes susilaukiame vaikų ne todėl, kad tam asmeniškai subrendome, bet todėl, kad laikas “spaudžia“, kad paskui bus per vėlu. Gyvenimas su pojūčiu, kad nuolat trūksta laiko savęs suvokimui, jau tampa norma.
Aš dažnai sutinku tėvus, kurie “skubina“ savo vaikus vystytis. Aš nuolat sutinku suaugusius žmones, kurie nuolat skubina save ir neleidžia sau subręsti. Vos tik aptinka savyje hobio užuomazgas, tuoj pat stengiasi paversti tai profesija. Bet kadangi hobis dar nėra išvystytas ir stabilus, jie nusivilia. Pradeda daryti kažką gero, ir bando kuo greičiau tai paversti komercija, užgesindami tuo visą interesą.
Nesupraskite manęs neteisingai. Komercinis pagrindas – nėra blogai, jei tai daroma laiku. Bet kaip dažnai žmonės elgiasi lyg mažos sudygusios gilės, kurios tvirtina, kad jos jau ąžuolai. Sudygusi gilė – tai mažas ąžuoliukas. Ir laikui bėgant jis taps dideliu ąžuolu, kuris gyvens šimtmetį. Į šį medį galima bus atsiremti. Po juo bus galima pasislėpti. Bet kol kas tai viso labo sudygusi gilė, į ją negalima atsiremti, ją pačią reikia slėpti nuo liūties ir stipraus vėjo. Ir jei pradėsime slėgti ją nepakeliamu krūviu, ji tiesiog pražus.
Mūsų idėjos, svajonės, pomėgiai dažnai panašūs į mažus daigelius, kuriuos reikia saugoti kaip vaikus. Vaikai turi potencialą, ir vieną dieną jie užaugs. Bet kol jie auga, mes duodame laiką jiems užaugti. Įrodyta, kad vaikai, kuriems leido pilnai patirti savo vaikystę, suaugę yra daug laimingesni ir veiklesni. O vaikai, kuriuos nuolat ragino ir skubino, nespėjo pilnai subręsti, todėl visada stengiasi prie to sugrįžti.
Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris neatrado savo vietos gyvenime, jei davė sau pakankamai laiko. Jei liaujamės stovėti ties savimi su laikmačiu, kalkuliatoriumi ir liniuote, tuomet žymiai lengviau atrandame save. Galima laukti, bandyti, stebėti, mėgautis procesu. Perdaryti ir bandyti kažką naujo, niekuo savęs neįpareigojant. Tegul tam prireiks metų ar dviejų. Bet paskui jūs galėsite tiksliai pasakyti, kas jums patinka. O skubinti save galima dešimtmečiais, bet niekur nenueiti.
Todėl aš linkiu visiems pasitelkti kantrybę ir leisti subręsti savo pomėgiams, kūrybai, idėjoms, svajonėms, planams, projektams. Leisti subręsti savo asmenybei ir sukurti tam ramias jaukias sąlygas. Ir tuomet rezultatas bus puikus, bet ne mažiau puikus bus pats procesas. O gyvenimas – tai ir yra procesas, kuris gali džiuginti kiekvieną akimirką, jei leisime sau subręsti.
Padėka autorei! Pagal psichologės A. Datešidzės straipsnį, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 