“Žiemą, – galvojo Mažasis Angelas, – žmonėms taip trūksta Saulės. Net ir čia, už debesų, žiemą ji užsuka itin retai, bėgiodama kažkur su savo saulėtais rūpesčiais. Ir kad kažkaip išsigelbėtų nuo pilkumos ir niūrumo, žmonės uždega tūkstančius žvakių ir milijonus spalvotų lempučių… Šildo sielą, laikydami rankose puodelį su šokolado-medaus arbata, žvelgdami su viltimi į ateities paslaptis… Įkvėpdami geltonai-oranžinį citrusų aromatą, švelniai paliečia šiurkščią šiltą jų odelę…
O patys drąsiausi įžiebia stebuklingus Laimės žiburius… Augina Saulės Zuikučius… Uždega vidinių Švyturių šviesą… Paverčia ašaras žvilgančiomis visomis vaivorykštės spalvomis krištolinėmis žvaigždutėmis… Dovanoja saulėtas šypsenas kiekvienam sutiktam žmogui… Saugo širdyje šilumą, kuri sušildo net per pačius didžiausius šalčius… Štai taip ir įsižiebia savo, ypatinga, Saulutė Žiemai…“
Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova pasaką, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
ruvi 