…Kad suprastume save, nereikalingi padėjėjai, mokytojai, palydovai, tonos internetinio šlako ir guru, kurie geriau žino, kas jūs esate. Imti tai, kas reikalinga, atmesti, kas nereikalinga ir aklai nesekti niekuo – štai kas svarbu.
Kad taptume laisvi, nereikia iš visų jėgų stengtis pritapti prie tų, kurie galvoja, kad jau yra laisvi. Kur šaukia sekti paskui – ten viena nuomonė visiems.
Kad nesijaustume vieniši – nebūtinai reikalingi žmonės šalia. Vienatvė nuo to nepriklauso, vienišam galima jaustis ir tarp žmonių.
Keista, kad žmogų, kuris pamėgo tylą ir atsisakė tuščių kalbų, dažnai vadina atsiskyrėliu. Aš pavadinčiau jį stebėtoju ir kūrėju.
Aš ir pati tokia esu… Man prie širdies tyla, be nereikalingų žodžių, drumsčiančių erdvę.
Aš įsitikinau, kad visi mano keliai veda į ramybės ir harmonijos būseną. Ką aš bedaryčiau ir kur bebūčiau, rodiklis, kad aš esu reikiamu metu reikiamoje vietoje – ir yra toji ramybės būsena.
Ir jei atsitiktinai nuklystu ne ten – visa mano esybė įsitempia, tarsi indikatorius su ženklu “stop“.
Kiekvienas iš mūsų turi savo “navigacijos sistemą“.
Klausykite savęs…
Padėka autorei! Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Klausykime savo navigacijos! Labai geras straipsnelis skestantiems psiaudo informacijos juroje.
PatinkaPatinka
Labas, Jone!
Dažnai tas informacijos kaupimas, kuris atrodo iš pirmo žvilgsnio labai naudingas, užgožia kritinį mąstymą. Ir žmogus pats to nepastebėdamas, klaidžioja toliau nuo vieno prie kito informacijos šaltinio, nesusimąstydamas – ar jam to reikia, ar tai tikrai jam naudinga, galiausiai – ar tai mums visiems naudinga?
Čia taikliai išryškintas tas nerimo pojūtis, kai susiduriame su negatyvia informacija, melu – todėl reikia nuo to ryžtingai atsiriboti. Mūsų pojūčiai, jei tik juos girdime, visada duoda žinią kas yra kas 🙂 …
PatinkaPatinka