Maudžiau vakare penkerių mėnesių sūnų. Pagalvojau, kad tai labai panašu į mūsų santykius su Kūrėju ir į tai, kaip mus mato Kūrėjas.
Sūnelis pilnai įsitraukęs į maudynes. Kai pamato žaisliuką, tuoj pat siekia jo, o aš laikau jį ant rankos. Jis visiškai nejaučia mano palaikymo, bet jis būtinas jam. Kartais jis bando paimti iš karto du žaisliukus, bet negali pasiekti nei vieno. Žaisliukai nuplaukia į skirtingas puses, o mažylis suirzta. Jis nesupranta, kad visą laiką yra palaikomas, kad laisvai judėtų vandenyje.
Aš bandau pagauti jo žvilgsnį ir nusišypsoti jam, bet didžiąją laiko dalį jis nemato manęs ir pliuškenasi sau. Retkarčiais jis prabėgomis pažvelgia į mane ir plačiai man nusišypso. Bet jau po sekundės žymiai svarbesnis dalykas – rožinis krabas – patraukia jo dėmesį ir vaikas puola paskui jį. Įsitikinęs, kad ant vandens laikosi pats, kai tuo tarpu patikimai guli ant mano rankos, jis kryptingai siekia savo tikslo. O kartais jis tiesiog verkšlena, bet pats tiksliai nesupranta, ką gi reikia padaryti, kad jam būtų geriau.
Aš manau, kad Kūrėjas taip pat laukia mūsų žvilgsnio. Mūsų brandumo. Mūsų pasirengimo pradėti dialogą. O kol mes pliuškenamės vandenyje, vaikomės žaisliukų, arba, užsižaidę, nevikriai krentame, jis tiesiog nepastebimai palaiko mus ir labai myli…
Padėka autoriui! Pagal D. Finogeev esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 