Išsaugoti širdies šilumą…

Kai širdyje trūksta to lašelio šilumos, kad sutikčiau rytą su šypsena… Kad apkabinčiau po nesutarimų… Kad neužsidaryčiau nuo rūpesčių ir problemų tūkstančiais užraktų…

Aš įsivaizduoju, kaip viduje, širdies srityje, užgimsta kažkas labai šilto. Kartais tai maža auksinė saulutė, kartais puodelis šiltos aromatingos arbatos, minkštas šalis arba gintarinio lipnaus medaus saldumas…

Mintyse paskleidžiu savyje šią šilumą, jausdama jos malonų švelnumą… Ji lėtai sklinda per kūną, sušildydama, atpalaiduodama ir atgaivindama. Aš pradedu jausti, kad kažkas atitirpsta sieloje. Išeina dygus šalčio gumulas, užleisdamas vietą šildančiam švelnumui…

Ir staiga vėl norisi apkabinti po nesutarimų, neužsidaryti nuo šurmulio ir problemų, ir, sušilus, sutikti naują rytą su šypsena… Įsivaizduok ir pabandyk tai tiesiog dabar 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Alisos Del esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Reikšmingas sustojimas

Užstrigti tambūre – tarp dviejų durų. Taip kartais nutinka prieš pereinant į naują gyvenimo pakopą.

Tu užėjai, uždarei duris į praeitį, o durų į naująją erdvę dar neatidarei. Todėl ir sėdi tambūre – mažoje blankioje erdvėje. Keisti pojūčiai. Nesupranti, kas vyksta. Lyg ir atlikai viską taip, kaip reikia. Ir rezultatai buvo. O čia staiga viens – ir viskas užstrigo. Sutrikimas, pyktis, apatija, nepasitenkinimas savimi…

Pasitaiko, kad pereini į naują lygmenį nesustodamas. Bet dažniau, o ypač dabar – per sustojimą tambūre. Manau todėl, kad didelių permainų laikais žmonės keičiasi labai greitai. Atlieka kažką svarbaus, o “detalės“ lieka neužbaigtos. Ir va tokie sustojimai kaip tik tam, kad jas galima būtų “subrandinti“. Atlikti ne tik tai, kas svarbiausia, bet ir kitus būtinus veiksmus.

Jei tu supranti, kad esi “tambūre“, nepanikuok – tai normalu. Nebėk į praeitį.  Daugelis galvoja: “Jei nėra judėjimo į priekį, tai bent jau judėsiu nors kažkur, kad tik judėčiau.“

Nesilaužk į kol kas uždaras naujos erdvės duris. Reikia atsisėsti, nusiraminti ir pagalvoti, kas liko neužbaigta, nesuvokta, nepadaryta. Ramybės būsenoje ateina daug vertingos informacijos.

Daryk viską, ką dabar gali. Dažnai tokie sustojimai byloja apie pasitikėjimą ir gyvenimo pilnatvę dabartyje. O galbūt, tu kažką stipriai laikai kumštyje, nenori paleisti, nors žinai, kad seniai reikėjo.

Pabūk tyloje su savimi, su savo vidiniu vaiku. Apkabink jį. Atidaryk “laimės lagaminėlį“, pažiūrėk, kokie instrumentai jame yra. Pritaikyk juos, kurk, pasidžiauk…

O ten, žiūrėk – ir durys į naują erdvę atsivers.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (75)

Mūsų sąžinė – tai dorovinis orientyras, kuris padeda judėti gyvenime teisinga kryptimi, ji perspėja, jei kažką padarėme neteisingai. Sąžinės balsas skamba ne tam, kad mes patirtume baimės ar kaltės jausmus, bet tam, kad nenuklystume nuo dorovės pagrindų.

Dažniau klausykimės sąžinės balso, tai Kūrėjo dovanotas “kompasas“ mūsų gyvenimo kelyje.

************

Kaip dažnai tam, kad apsisaugotume nuo išorinio pasaulio smūgių ir negandų, mes užsiauginame kietus abejingumo šarvus… 

Tačiau laikui bėgant pastebime, kad tie šarvai atitolina mus ir nuo to, kas mums gyvybiškai reikalinga – susitikimų su draugais, nuoširdaus bendravimo, jaukių pokalbių su artimaisiais….

************

Kančiai reikia labai daug jėgų. Štai kodėl dauguma žmonių atrodo tokie pavargę… Nuolatos kentėti iš tiesų labai sunku, nes žmogus priverstas daryti tai, kas prieštarauja jo prigimčiai.

Todėl net tuomet, kai iš tiesų sunku, negalima prarasti vilties, reikia būtinai persijungti į tai, kas sugrąžins ir jėgas, ir gyvenimo prasmę – mylėkime, kurkime, eikime į gamtą, pabūkime su gerais žmonėmis…

************

Yra penki žodžiai, kuriuos sunkiausia ištarti:

– sinchrofazotronas;

– fenolftaleinas;

– dichlordifeniltrichloretanas;

– tetrahidrokanabinolis;

– atleisk.

…paskutinį žodį ištarti – dažnai sunkiausia iš visų…

************

Pirmoje gyvenimo pusėje labai daug laiko užima įvairiausios aistros. Taip pat daug laiko atima darbas, kurio dažnokai net nemėgstame, bet dirbame, nes reikia juk kažkaip uždirbti pinigus.

O paskui… ateina toks laikas, kai viskas, kas nereikalinga arba slegia, vienaip ar kitaip “atsisluoksniuoja“, ir tu žvelgi į šį pasaulį ir supranti: “koks šaunus Kūrėjas, kad sukūrė štai tokį dangų, tokius medžius, tokius ežerus, upes, vandenynus… ir tave….“ 

************

Pasaulis laikosi ant tų žmonių, kuriems nereikia nieko aiškinti, jie viską mato ir supranta patys be žodžių… Jie visada vietoje ir laiku – visada ten, kur tikrai reikia.

Atėjo. Padėjo. Išklausė. Atnešė. Išgelbėjo. Įgyvendino. Sukūrė. Pataisė. Suteikė viltį. Išėjo…

Jiems nieko nereikia – nei pripažinimo, nei pinigų, nei liaupsių, nei šlovės…

Jie pasiryžę gerinti pasaulį, ir jie tai daro. Tai ir yra tikras brandumas. Žmoniškumas. Tai tikras žmogaus sielos grožis…

************

Parengė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !