Šeimos židinys

Būti drauge reikia ne su tais, su kuo patogu ar naudinga, bet su tais, kas mums brangūs, su kuo mums saugu ir jauku. Apie ką mes galvojame, ką visada prisimename, mylime, kuo norime rūpintis ir džiuginti.

Su kuo mes esame giminingos sielos. Tai mūsų šeima – brolis, sesuo, tėvas, motina, vyras, žmona, sūnus, duktė… Tai gali būti ir artimi draugai.

Patikėkite, šeima – labai svarbi ir reikalinga. Šiame didžiuliame pasaulyje, iš esmės, mes juk reikalingi tik savo artimiesiems… Todėl labai svarbu išsaugoti šį giminingą ryšį, kurį vargiai ar kas gali pakeisti.

Šeimą reikia saugoti ir puoselėti. Kantriai ir su meile. Tarsi savo širdies šiluma mes palaikytume ugnį šeimos židinyje. Kol jis dega – bus šilta, šviesu ir gera visiems šeimynykščiams.

O gęsta šeimos židinys nuo abejingumo, vartotojiškumo ir melo. Ir tuomet žmonių jau nieko nesieja, o namuose gyvena susvetimėję vieniši kaimynai.

Branginkime žmones, kuriuos mylime ir kurie myli mus… Nepasimeskime tarp skubėjimo ir gyvenimo šurmulio, kad neieškotume vėliau to, ko patys neišsaugojome.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenimo testas

Nedėkingi žmonės – puikus testas visiems, kas su jais susiduria. Padarai kažką gero žmogui, o jis ne tik “ačiū“ nepasako, bet pradeda reikalauti daugiau.

Dauguma stebisi, piktinasi, kaltina. Ir tikrai, tokios situacijos nemalonios. Tačiau kiek juose informacijos apie geradarį…

Vienas dalykas – nustebti, kad tau nepadėkojo, tu pats juk visada dėkoji už pagalbą. Gūžtelėti pečiais ir pamiršti tai. Ir visai kitas dalykas – labai įsižeisti ir ilgai pykti, nepaleisti situacijos.

Dauguma aštrių emocinių reakcijų – dėl nepateisintų lūkesčių. Tai ko gi mes tikimės? Kad kiti patvirtintų mūsų reikšmingumą, vertingumą? Ar mums svarbu
patenkinti garbėtrošką, išdidumą, ego? Priversti žmogų, kuriam padėjai, pasijusti skolingu ir gauti tai, ko tau iš jo reikia?

Arba per gerus darbus pabandyti užsitarnauti konkretaus žmogaus dėmesį, meilę? Sociumo pritarimą?

O galbūt, geradaris nesugeba realiai įvertinti savo galimybių – laikinų, emocinių, fizinių resursų. Ir atiduoda iš aukos pozicijos, nuolat sekindamas save. Ir tos aukos ne tik neįvertino, bet apskritai nepastebėjo. Ir tokioje situacijoje – taip, tai drama. Todėl kad aukai visada reikalinga kompensacija.

Atiduoti kažką, dovanoti – puiku, jei tai nuoširdu ir pagal galimybes. Tau smagu dalintis su žmogumi, kuriam nori padėti. Ir, iš esmės, tai malonu pirmiausiai tau pačiam. Padėkojo – gerai, ne – tai ne. Ar padarysi kažką šiam žmogui dar kartą – kaip jau gausis. Bus vidinis poreikis, noras, galimybė – tuomet taip. Ne – tai ir nepadarysi.

Yra toks posakis: “Daryk gėrį – ir mesk jį į vandenį.“ Jei gaunasi mesti, padėkoti už tai, kad priėmė ir ramiai eiti toliau – tai ir yra gėris.

Jei ne – reiškia, verta pagalvoti, apie ką iš tikrųjų buvo ši istorija.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova – Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Ir pamatysite stebuklą…

Kaip daryti stebuklus? Labai paprastai. Dovanokite supantiems jus žmonėms truputį daugiau nuoširdumo ir šilumos, nei, kaip jums atrodo, jie verti. Ir nelaukite nieko mainais…

Žmonės dažnai sveria savo jausmus, tarsi vaistus vaistinėje: “Tu kiek man davei? Štai ir gauk atsaku lygiai tiek pat! Nes aš nesiduosiu kvailinama – man nieko, o aš turiu visiems dalinti savo meilę!! Pirmiausiai parodykite, kaip aukštai vertinate mane. O paskui jau ir aš atsakysiu…“

Ir nieko nesikeičia. Tiksliau, viskas tik dar blogiau. Ir jausmai išsenka. Ir konfliktai stiprėja… Ir niekas jūsų nemyli, nors jūs – patraukli moteris.

O jūs padovanokite kiekvienam žmogui daugiau. Gerumo, pagarbos… Plačiai, dosniai, su šiluma! Ir pamatysite stebuklą. Viskas jums sugrįš su kaupu. Patikėkite, taip tikrai bus…

O meilė – ji atskubės pas jus uraganu, kurį jūs patys aplink save užsukote. Dovanokite ją – kačiukams, vaikams, kaimynams… Nesibaiminkite, jūsų širdis neišseks.

Jūs gyvi – reiškia, esate amžini meilės šaltiniai. Tik jūs patys neleiskite šaltinio vandeniui užsistovėti. Nes ateis meilė, o jūs neturėsite ką padovanoti – viduje tik prarūgusi balutė…

Padėka autorei! Pagal Sigitos Ulskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Šventė sielai

O kai kurios eglės, kurios auga šalia beržų, klevų ir šermukšnių, jau papuoštos, nors iki Naujųjų metų dar toli.

Nuo medžių vienas po kito krenta margaspalviai lapai, nukrenta ant eglių, užstringa tarp aštrių spyglių ir lieka kabėti, tarsi naujametiniai žailsliukai.

Lyg girliandų ugnelėmis saulė nušviečia papuoštas eglių šakas, suteikdama dar daugiau šviesos ir žvilgesio.

Taip ir knieti nukreipti akis į dangų, sugalvoti slaptą norą, apkabinti pasipuošusią eglę ir… atsikvėpti, gyventi toliau savo gyvenimą ir neskubėti vartyti kalendorių, laukiant ypatingų švenčių.

Šventė sielai gali nutikti bet kur.

Ir net pamačius gražią eglę spaliui įpusėjus…

Padėka autorei! Pagal E. Venkova esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jis gali būti kitoks…

Šiuo gilaus susiskaldymo, susisluoksniavimo, agresijos, konflikto, neišmanymo, egocentrizmo ir visaapimančios tamsos laiku, žmonės, kurie nežiūrint į nieką, neša savo širdyse ramybę, taiką, vienybės pojūtį, šviesą, meilę, Kūrėją, Kūrėjo meilę, yra aukso verti. 

Pasaulis laikosi jų dėka. Būtent jų vidinės išminties ir sąmoningumo šviesa persveria išorinės tamsos svarstykles, kuri giluminiu neišmanymu užvaldė daugelio širdis ir protus.

Linkiu, kad kuo daugiau žmonių būtų šviesuolių gretose. Rinktųsi meilę, šviesą, žmoniškumą, vienybę vėl ir vėl, kol tai jau nebus pasirinkimu, bet taps natūralia ir nuolatine vidine būsena.

Tai galima daryti visada, kokios sunkios aplinkybės bebūtų. Visada!

Pasaulis gali būti kitoks (aš net patikslinčiau, kad turi būti kitoks, bet pradėkime bet jau nuo “gali“)!

Bet prasideda nuo kiekvieno iš mūsų!

Nuo taikos mumyse.

Nuo kiekvieno iš mūsų vidinės taikos.

Tegul tavo vidiniame pasaulyje visada bus meilė!

Tuomet ji bus ir išoriniame pasaulyje.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Sielos šypsena

Siela taip pat moka šypsotis, ji daro tai akimis.

Kartais žiūri į kitų žmonių akis, o ten šviesa.

Ir gali nepažinoti žmogaus, o jo vidinė šviesa šypsosi tau, ir tu supranti, kad prieš tave neįtikėtino vidinio grožio siela. Ypatinga, sauganti savyje ištisą visatą.

Tai išskirtinė savybė, jos neįmanoma nei imituoti, nei dirbtinai sukurti. 

Gebėti šypsotis akimis, tiesiog šviesti iš vidaus – tai gilių sielų menas.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenimo kelrodis

Vis labiau įsitikinu, kaip svarbu pasitikėti tuo, kaip vystosi situacijos. Ir jei ketinimas, planas reikšmingas, tuomet jis bus lengvai įgyvendinamas.

Prieini prie eilinio gyvenimo “šviesoforo“, o ten žalia šviesa. Netikėtai pasirodo nuostabūs žmonės, naujos galimybės…

Ir atvirkščiai. Kartais kažko labai norisi, ir, rodos, viskas tam yra, bet vos tik pradedi veikti – ir visur raudona šviesa, uždarytos durys.

Ir kiek kartų vėliau įsitikindavau, kad nereikėjo man ten eiti – tuo laiku, ta kryptimi, su tais žmonėmis… Durys uždarytos – reiškia, man ten tikrai nereikia. Apskritai nereikia, arba dar ne laikas.

Taip svarbu pasitikėti viskam, kas vyksta. Girdėti ir jausti Tėkmę, Gyvenimą, Kūrėją, Šaltinį, Aukštesnįjį Aš – kaip bepavadintum, esmė ta pati.

Pasitikėti, ir tuo pačiu daryti viską, ką gali.

Ir tuomet tu jau nekeliauji per gyvenimą sunkiu žingsniu, kovose ir nusivylimuose. Nesistengi spausti situacijų, kurios dar nepribrendo, arba kurios apskritai ne tau. Nesilauži į uždarytas duris.

Pasitikėjimas – ne apie tai, kad gyvenimas kaipmat pasidaro lengvas ir nerūpestingas. Tai apie sąveiką su savo Aukštesniuoju Aš, Kūrėjo dalele tavyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

O jis jau atėjo…

Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kam reikalingi namai. Kaip namuose šilta ir jauku – mes tai įvertinsime. Kaip gera namuose, iš kurių mes taip veržiamės vasarą – kur nors.

Šaltą lietingą vakarą mes suprasime, kaip reikalingas artimas žmogus, kurį galima apkabinti ir prisiglausti prie jo peties. Ir tiesiog kalbėtis apie šį bei tą. Arba tiesiog tylėti drauge. Ir daugiau niekas nereikalingas. Ir mes ypatingai kažkam nereikalingi. Tiesiog buvo vasara. Ir buvo geri laikai, štai ir atrodė, kad reikalingi…

O iš tiesų reikalingi namai ir artimas žmogus. Tai iš tiesų reikalinga.

Bet tai supranti tik šaltą rudens vakarą. Tiesiog pavasarį ir vasarą atrodo, kad jis niekada neateis. Na, arba ateis po tūkstančio metų.

O jis jau atėjo. Ir gerai, kad yra namai. Ir tas, ką galima apkabinti ir prisiglausti…

Padėka autorei! Pagal A. Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !