Žinoma, mes visi skirtingi. Su savo interesais, norais, problemomis ir net dygliais ir spygliais. Mes turime savo įsitikinimus ir stereotipus. Savo stiprybę ir savo silpnybes. Tai nekelia jokių abejonių.
Ir mes visą laiką ieškome “savų“. Tų, kurie nors truputį panašūs į mus, truputį tokie, kaip ir mes patys. Ir kartais atrandame.
Bet ieškodami “savų“, mes dažniau pastebime ne panašumus, bet skirtumus. Ir vietoje to, kad tuos mūsų skirtumus sudėtume į darnaus bendravimo ir vieningo gyvenimo paveikslą, mes ištraukiame juos iš vientiso audinio ir pabrėžtinai sureikšminame. Na taip, juk būtent kito akyje šiaudas išauga iki neįtikėtinų dydžių…
Todėl ir gaunasi, kad mūsų gyvenimo paveikslas vis labiau išretėja. O juk reikėtų mums dažniau ne savo skirtumais matuotis, bet pabandyti suprasti – kas gi tarp mūsų yra bendro. Ir, kaip nekeista, kaskart pasirodo, kad būtent to bendro tarp mūsų yra žymiai daugiau… Juk visi esame žmonės…
Padėka autorei! Pagal O. Meškovskaja Piatakova tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 