Kartais išminčiaus žodžiai sukelia jumyse tokį atgarsį, kad jūs pagalvojate: “Bet visa tai aš jau žinau.. aš tai žinojau… aš tai jau kažkur girdėjau… ir kaip aš galėjau tai pamiršti?..“
Jūs tai pamiršote todėl, kad ilgai klaidžiojote aplinkiniais keliais, ir tų kelių dulkės palaipsniui uždengė nuo jūsų tas tiesas. Bet jos visada jumyse, jos gali būti paslėptos, užmigusios, ir reikia, kad kažkas jas pažadintų.
Ir tas kažkas beldžiasi į jūsų duris, siunčia jums keletą šviesos spindulių – ir jūsų giliai užslėpti prisiminimai išplaukia į paviršių. Vieniems šis pabudimas įvyksta labai greitai, kitiems – tenka palaukti ilgiau.
Todėl jei mes klausomės išminčių žodžių, tai tik tam, kad vėl atrastume tai, ką mes jau žinome. Taip, išminčiai kalba mums tik tai, ką mes jau žinome, tačiau tos žinios dar snaudžia mūsų pasąmonėje.
Pats Kūrėjas iš pat pradžių suteikė mums tas prigimtines tiesas, o išminčių žodžiai tik pažadina mumyse jų aidą.
Mintys iš O. M Aivanchovo knygų, parengė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 