Ji čia. Manyje…

Mano sieloje, kažkur labai giliai, guli dėžutė, į kurią aš rūpestingai sudedu tai, ką galima pavadinti “ne daiktai“.

Mažos, mielos ir nuoširdžios dovanos, įteiktos įvairiais gyvenimo periodais. Jos nesusietos su pinigais ir jų neįmanoma įvertinti, ir tuo pačiu jos didžiausia brangenybė.

Tai geri ir savalaikiai draugų ir artimųjų žodžiai, užtikrintas “viskas bus gerai“, pasakytas nevilties akimirką, tai nuskintų pievoje gėlių puokštė, puodelis karštos arbatos, užvirintos su meile.

Nedideli ir tokie dideli poelgiai. Tai, kas atiduota “tiesiog, besąlygiškai“, nereikalaujant nieko mainais. Kai man baisu, šalta, liūdna arba skaudu, aš juos išsiimu.

Jie perregimi, tarsi iš krištolo. Pakeliu juos į saulę. Šviesa pasklinda ir užpildo širdį. Ir aš prisimenu, kad laimė yra. Ji čia. Manyje…

Padėka autorei! Pagal. A. Ermolaeva esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !