Tvankus leipulys apgaubė dieną. Oras lipnus ir tirštas, tarsi kažkas būtų apklojęs visą pasaulį tankia antklode. Ant pievos rūkais nusileido gelsvas pusiaudienio snaudulio dūmelis, pasaulis pasinėrė į saldų dienos miegą.
Tylu. Girdisi tik vienišas seno vežimo ratų girgždesys – kažkas grįžta iš laukų, na, ir bitės dūzgia virš žydinčio gauromečio.
Karšta liepos mėnesio diena. Kvepia medumi, ji lėta ir mieguista. Aukštas dangus be debesų tankiu kupolu užantspaudavo pasaulį, liepos vidurdienio kaitra šilojų apklotu apgaubė mūsų vasarą.
Ir štai jis, dienos vidurys, tarsi vasaros vidurys. Ir, rodos, net ant delnų tavo plonu sluoksniu nusėda minkštutės saulės dulkės ir gintarinis oras, užpildęs šį liepos vidurdienį!
Ir taip saldu. Gėlių medumi sieloje pasklinda šis saldumas, apgaubia lengva migla ir kilsteli į orą! Vidurdienis skęsta gintarinėje saulėje, pievoje tylu. O sieloje taip gera…
Tiesiog ge-ra.
Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 