Mūsų šeimoje yra tradicija. Visada palydėti vienas kitą prie lango. Mojuoti ranka kitam, kol šis nedings už posūkio. Po to greitai nueiti iš virtuvės ilgu siauru koridoriumi į kambarį, kad dar ir iš to lango pamojuoti, iš kurio matosi gatvė su aukštais topoliais šalikelėje.
Kai buvau maža – su džiaugsmu mojuodavau. Man tai labai patiko. Kai man sukako 14, aš tiesiog atsigręždavau pasižiūrėti į langą – buvo kažkaip gėda mojuoti (juk aš jau ne maža!). Kai studijavau, teko papildomai ir padirbėti, todėl dažnokai vėluodavau į paskaitas, o tėvai išeidavo į darbą anksčiau…
Dabar aš suaugusi, ir kai lankau savo tėvus, išlydėdami mane, jie stovi prie lango ir mojuoja man. Ir aš žinau, kad jie šypsosi ir juokiasi. “Na, ji kaip visada…“ pasakys tėtis. O aš nupiešiu ore rankomis didžiulę širdį, nusiųsiu po 5 oro bučinius iš kiekvienos rankos… ir dar truputį “mėnulio eisenos“ (kitoje gatvės pusėje, kur aukšti topoliai) padarysiu prieš išeidama.
O pakeliui aš vėl ir vėl pagalvosiu apie savo savo didžiausią troškimą – kad kuo ilgiau tame lange degtų šviesa, kad būtų ten DU siluetai… kad būtų kuo daugiau tokio mano gyvenimo, kai aš galiu ten sugrįžti, kad pasipasakočiau, atsikvėpčiau, apkabinčiau… ir pamojuoti viso pasaulio akivaizdoje, bet tik dėl tų dviejų šypsenų, kurių nesimato per tokį atstumą, bet aš tikrai žinau, kad jos yra.
Padėka autorei! Pagal A.Enbert pasakojimą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 