Kai žmogaus mintys tyros, pats Kūrėjas jį palaiko ir veda. Žmogus yra harmonijoje su Kūrinija.
Bet kai tik atsiranda negatyvus požiūris ir tokios pat negatyvios reakcijos, ryšys su aukštesniuoju pasauliu nutrūksta.
Žmogus kaipmat papuola į žemų vibracijų, savo ego įtaką, prarasdamas save – ryšį su savo dvasia. Atitrauktas nuo savo aukštesniojo “aš“ ir aukštesniosios realybės, jis įsitraukia į iliuzijų pasaulį.
Žmogus tampa neigiamų emocijų ir baimės įkaitu, o jos turi “savo tiesos“ traktuotę, kur bet koks įvykis nuspalvinamas negatyvumu, kuris, savo ruožtu, formuoja būsimus įvykius iškreiptu būdu.
Žmogus patenka į kovos ir konflikto zoną, kur jo ego įsitvirtina ir plečiasi, įtraukdamas sąmonę į emocinį sūkurį, iš kurio gali išsilaisvinti tik tas, kas dar galutinai neprarado ryšio su savo dvasia ir valia.
Štai čia ir išryškėja tikroji esmė. Jei žinios tapo patirties tiesa ir tikėjimu, tuomet žmogus įveikia bet kokią negatyvią situaciją, darydamas išvadas iš gautos patirties. O jei ne, tuomet emocijos ir baimė užvaldo sąmonę.
Aukščiausia dorybė išreiškiama nuolatiniu nesąmoningumo įveikimu. Dorybė neklysta, todėl gali atskirti laikiną nuo amžino, tiesą nuo iliuzijos. Ir užgimti ji gali tik širdies gilumoje.
Padėka autorei! Pagal Evos Štern tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 