Štai jis – nuoširdumas, atvirumas ir laisvas mąstymas…

************

– Močiute, ar galima, aš į tavo kambarį savo žaislus atnešiu?

– Galima, o kas atsitiko?

– Brolį rytoj iš gimdymo namų atveš… ir dar neaišku, kas jis per žmogus…

************

Ryte klausiu dukrelės:

– Pusryčiausi?

– O duonytės turime?

– Taip.

– O sviestuko?

– Turime.

– O sūrio?

– Turime!

– Tada aš valgysiu bulvinių blynų.

************

Padedu penkiamečiui sūnui apsirengti. Vyras sugėdina jį:

– Toks didelis vyras, o mama dar vis tave rengia.

Sūnus atsako:

– Tėti, tu taip pat didelis, o dar vis su mama miegi, kaip mažiukas!

************

Mama sako dukrelei:

– Na ir išlepinome mes tave! Teks tave nubausti…

– Kaip tai – išlepinote jūs, o bausite mane?…

************

Mano jaunesnioji sesutė pirmą kartą ryžosi paskambinti tėčiui į darbą:

– Alio! Laba diena, čia tėčio darbas? Pakvieskite tėtį!

************

Išėjome su trimečiu sūnumi pasivaikščioti. Žaidimų aikštelėje jis pamatė broliukus-dvynius.

Sūnus ilgai juos stebėjo, o paskui manęs klausia, rodydamas į dvynius:

– Tėti, o kur mano toks?..

************

Vakarieniaujame. Dukra pasakoja apie savo darželį:

– Šiandien mes skaičiavome, žaidėme, piešėme, rašėme… Rašėme sąsiuviniuose, tokiuose… su linijomis… Na, jūs žinote… Ar, kai jūs mokėtės, dar nebuvo sąsiuvinių? Ar jau buvo?..

************

Padovanojau žmonai gimtadieniui išmanųjį laikrodį, apie kurį ji seniai svajojo.

Mūsų penkiametė dukra paprašė užsegti laikrodį jai ant rankos. Sėdi, žiūrinėja… Klausiu jos:

– Patiko? Ir tu tokio norėtum savo gimtadieniui? Tau gal dar ankstoka tokį turėti..

– Labai patiko, tėveli. Bet tu nesirūpink, ir neleiskite pinigėlių. Aš Kalėdų Senelio tokio laikrodžio paprašysiu..

************

– Tėti, ar galiu eiti pasivaikščioti?

– Su tokia skyle pėdkelnėse?

– Ne, su Laimute iš trečio aukšto.

************

Parduotuvėje reklamuoja šampūną:

– Jūsų šampūnas išsprendžia tik vieną problemą, o mūsų – net penkias!

O devynmetė dukra man sako:

– Na, reiškia, jie turi daugiau problemų, nei mes!

************

Ryte klausiu keturmečio sūnaus:

– Kaip išsimiegojai? Ką sapnavai?

– Nieko nesapnavau, vien reklama…

************

Sakau savo mažajai dukrelei eilėraštuką:

– Boružėle, boružėle, skrisk į dangų, atnešk mums duonelės, juodos ir baltos, tik gerai iškeptos…

O dukrelė ramiai sau tęsia:

– Ir dar atnešk sviesto, pieno ir ko nors prie arbatos…

************

Anūkė aiškina seneliui:

– Aš supratau, kas yra meilė. Čia kaip jūs su močiute – nors ir gerai pažįstate vienas kitą, bet vis vien draugaujate. Meilė – kai žmonės ilgai draugauja!

************

Parengė ruvi.lt

************

Artėjančios Tėvo dienos proga – tėveliams, seneliams, proseneliams… – tyro džiaugsmo ir meilės 🙂 ! Tegul Jūsų gerumas ir širdies šiluma sugrįžta pas Jus Jūsų vaikų ir vaikaičių meile ir širdžių šiluma 🙂 !

Vaikystės aidas

… Tomis dienomis, kai didelis namas su apsilupusiais žaliais sienų dažais būdavo apgaubtas birželio saulės kaitra, išsigelbėjimu tapdavo ji – laiptinė verandoje.

Girgždantys vyšniniai laiptai su nepatogiomis pakopomis. Užlipsi kiek aukščiau – nutvieks šiluma pečius įkaitintas stogas. O ant apatinių laiptų esi matomas per pirmojo aukšto langus.

Bet jei užimi patogią salelę per vidurį, tuomet tam tikrą laiką tampi nematomu.

Nematomu su įdomia knyga ant kelių, su puodeliu arbatos ant laiptelio. Su šokoladiniais saldainiais “Voveraitė“ šortų kišenėje.

Šioje “laiptinės saloje“ tvyro gaivi vėsa su mėtų ir citrinos gaidele – kažkas iš namiškių gėrė arbatą ir paliko puodelį apačioje ant stalo.

Per knygoje aprašomą špagų žvangesį ir arklių kanopų dundesį atsklinda realaus gyvenimo garsai: už sienos, virtuvėje, močiutė smulkiai pjausto kopūstą – pietums bus vasariniai barščiai. Senelis užrakina sandėliuką – per daug karšta, kad šienautų žolę pievoje.

Prie vartų šurmuliuoja dviračių padangos, keldamos dulkių debesis – vaikai išbėgo į kiemą. Eisiu ir aš pas juos – kai baigsiu skaityti kelis puslapius.

Ateina momentas, kai manęs pasigenda – močiutė išeina į daržą ir šaukia mane vardu, garsiai-garsiai. Man nesinori palikti savo vėsios slėptuvės, bet darosi gėda prieš močiutę – slepiu knygą aikštelėje prie durų į antrą aukštą ir nepastebimai išeinu, kad neatskleisčiau savo paslapties.

– Kur tu buvai? – šypsosi močiutė, juokais pagrūmojusi rankšluosčiu, – aš tau!

– Aišku, kad avietyne, – greitai sugalvoju atsakymą.

Močiutė supratingai linkteli – vaikai turi savo paslapčių. 

Pušyno pakraštyje įjungia ilgą signalą garvežys.

– Bėk, pasitik, – šypsosi močiutė.

Aš sėduosi ant dviračio ir po akimirkos jau lekiu į stotį: saulė kaitina pakaušį, supintos kasytės gyvatėlėmis rangosi ant nugaros, ausyse švilpia vėjas – uch, kaip greitai!

… Mano vaikystės aidas iki šiol palaiko mane.

Ir tegul dabar aš gyvenu kitame mieste. Ir man jau nėra ko pasitikti stotyje. O močiutė jau keletą metų nesišypso ir nekviečia manęs pietauti.

Bet jei man liūdna ar jaučiuosi vieniša, aš prisimenu tą mergaitę su knyga ant medinių laiptų.

Ir aš vėl pasijuntu namuose 🙂 …

Padėka autorei! Pagal Ulianos Ferdman esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir tyro džiaugsmo mūsų vaikams 🙂 !