Yra Kerol Duek pasakojimas apie tai, kaip paauglys dirbo kartu su tėvu ir netyčia numetė dėžę su vinimis. Jos plačiai išsibarstė ant grindų.
Filipas pažiūrėjo kaltai į tėvą ir pasakė:
– Na štai! Koks aš kreivarankis.
– Tai visai ne tai, ką mes sakome, kai vinys išsibarsto.
– O ką reikėtų pasakyti?
– Reikia pasakyti: “Vinys išsibarstė – aš jas surinksiu!“
– Ir viskas?
– Ir viskas.
…Kaip aš norėčiau išmokti taip kalbėtis ne tik su vaikais, bet ir su savimi! Deja, bet su savimi taip ne visada gaunasi.
Ir tegul man ir visiems, kam tai reikalinga, pavyks išjungti negailestingą vidinį kritiką, o vietoje jo išugdyti nuolat palaikantį suaugusįjį. Tokį, kokio, galimai, niekada nebuvo, bet kokiu jūs galite tapti patys sau.
Iškvėpkime, pagaliau, kaltės jausmą ir liaukimės “skandinti“ save ten, kur galima tiesiog “surinkti vinis“.
Padėka autorei! Pagal Polinos Kruglikovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 