Apie smerkimą

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ji tiesiog būna įvairi…

Kažkada vaikystėje girdėjau, kaip mama pasakė: “O laimė… ji juk būna įvairi.“

Aš tada pagalvojau: “Na, kas per kvailystės? Laimė – ji ir yra laimė. Tai kuomet viskas idealu, kai viskas gerai. Absoliučiai viskas.“

Ir tik dabar, po daugelio metų, aš pradedu suprasti mamos žodžius. Laimė nėra absoliuti. Ji turi daug išraiškų.

Laimė – tai kuomet neskauda.

Laimė – kai vaikai sveiki.

Laimė – kai yra kam papasakoti savo sapnus.

Laimė – kai yra apie ką pagalvoti vienatvėje.

Laimė – kai yra kam pagalvoti apie tave.

Laimė – kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti.

Laimė – kai sieloje ramu.

Laimė – kai tavo vaikai užaugo gerais žmonėmis.

Laimė – kai tau skambina tiesiog pasikalbėti.

Laimė – tai kuomet nėra nelaimės.

Laimė… iš tiesų kiek daug jos išraiškų… O mes vis laukiame ir laukiame jos.

Nesusimąstydami, kad ji tiesiog būna labai įvairi…

Padėka autorei! Pagal O. Zet esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir šviesių laimės suvokimo akimirkų mums visiems 🙂 !

Tai jau yra tavyje

Visi mes norime gyventi unikalų gyvenimą, būti unikaliais.

Pabėgti nuo to, kas įprasta.

Tačiau klasta yra tame, kad apie unikalumą ar įprastumą mes dažnai sprendžiame tik pagal išorinius požymius.

Tai reikštų, kad namų šeimininkė jau negali gyventi unikalaus gyvenimo 🙂 .

O žmogus, kuris daug keliauja ir rašo, būtinai turi būti ypatingas…

Dėl tokio sąvokų supainiojimo mes dažnai siekiame svetimų tikslų. Atsisakome Savo gyvenimo vardan to, kad atrodytume unikalūs…

Tačiau šis mūsų siekis būti ypatingais, gyventi ypatingą gyvenimą – yra ne kas kita, o tik baimė, bandymas kompensuoti vidinę tuštumą.

Kiekvienas iš mūsų jau yra unikalus.

Kiekvienas iš mūsų jau gyvena savo unikalų gyvenimą.

Unikalumas, jis – viduje…

Jis – niuansuose, detalėse, būsenose.

Jis – ne tame, ką tu darai, o tame, kaip tu tai išreiški. Kokioje būsenoje.

Galima būti visiškai eiliniu blogeriu, arba – instagramo žvaigžde su milijonu prenumeratorių.

Išorinė sėkmė – toli gražu ne unikalumo patvirtinimas, greičiau atvirkščiai…

Ir galima būti iš tiesų unikalia mama dekretinėse atostogose.., pardavėja, valytoja.., galima kepti unikalius tortus arba unikaliai išreikšti savo meilę…

Galima, šluojant laiptinę, tiesiog daryti mūsų planetą švaresne…

Dažnai unikalumas slypi įprastuose dalykuose…

Tame, kas mums atrodo įprasta ir kasdieniška…

Esminis skirtumas – mūsų vidinėje būsenoje. Tame, kuo pripildome savo veiksmus. Savo darbus. Savo gyvenimą…

Unikalumas yra kiekviename iš mūsų – tai gebėjimas skleisti meilę šiame pasaulyje…

Savo unikaliu būdu…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi. lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Sveikas, sausi…

Sausio beveik niekas nesutinka…

Jis visada atkeliauja į neįtikėtinai ištuštėjusį, be žmonių, rytą, o paskui ilgai žingsniuoja  tyliomis miesto gatvėmis, svajodamas apie karštą kavą ir apie kažką, kas, galbūt, laukia būtent jo.

Kartais aš galvoju, kad visas šis pasaulis laikosi ne ant triukšmingų ambicijų, o ant paprasto žmogiško ketinimo ateiti ten, kur tavęs laukia…

Ir vis dažniau pagalvoju apie tai, kad pačios didžiausios griūtys įvyksta ten, kur yra viskas, išskyrus šilumą ir tyrą džiaugsmą… ten, kur daug parodomosios laimės ir sėkmės atributų, lyg paradinių vėliavų, bet viduje – šalta ir tuščia… ten, kur labai skaudu dėl to, kad, pasirodo, daugybę metų buvo bėgama visai ne ten.

Todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi sausiu.

Aš laukiu jo vos girdimų žingsnių ant užsnigtos palangės ir skubu užkaisti virdulį.

Aš noriu kalbėtis su juo taip, kaip kalbasi artimi žmonės: be etiketo grožybių, be kruopščių filtrų, be baimės nepataikyti ar būti išjuoktam.

Aš noriu prisiminti kiekvieną jo dieną ir niekur neskubėti. Ir po to taip pat gyventi savo įprastu ritmu.

Mane vakar dažnai sveikino klasikiniu tekstu apie norų išsipildymą, o aš staiga suvokiau, kad peraugau, pagaliau, totalinę priklausomybę nuo būtinybės sugalvoti norus ir laukti jų išsipildymo.

Man dabar svarbiau tiesiog jausti gyvenimą, tiesiog įsilieti į jo nenuspėjamus maršrutus, tiesiog stengtis suprasti, kas vyksta, vietoje to, kad akimirksniu pulti į stuporą, jei kažkas įvyksta ne taip, ir jei išsipildymas atskrenda visai ne tam norui, kurio labiausiai laukta.

Be sąlygų. Be pretenzijų sau ir žmonėms. Be įsijautimo į aukos vaidmenį. Be apsėdimo pernelyg stipriai kažko norėti.

O gal tai taip pat noras?

Ne. Tiesiog džiaugsmas gyventi be nubraižytų grafikų ir mistinių “pardavimų bumų“ to, kas už pinigus neparduodama.

Todėl, sveikas atvykęs, sausi.

Man gera su tavimi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !