Sausio beveik niekas nesutinka…
Jis visada atkeliauja į neįtikėtinai ištuštėjusį, be žmonių, rytą, o paskui ilgai žingsniuoja tyliomis miesto gatvėmis, svajodamas apie karštą kavą ir apie kažką, kas, galbūt, laukia būtent jo.
Kartais aš galvoju, kad visas šis pasaulis laikosi ne ant triukšmingų ambicijų, o ant paprasto žmogiško ketinimo ateiti ten, kur tavęs laukia…
Ir vis dažniau pagalvoju apie tai, kad pačios didžiausios griūtys įvyksta ten, kur yra viskas, išskyrus šilumą ir tyrą džiaugsmą… ten, kur daug parodomosios laimės ir sėkmės atributų, lyg paradinių vėliavų, bet viduje – šalta ir tuščia… ten, kur labai skaudu dėl to, kad, pasirodo, daugybę metų buvo bėgama visai ne ten.
Todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi sausiu.
Aš laukiu jo vos girdimų žingsnių ant užsnigtos palangės ir skubu užkaisti virdulį.
Aš noriu kalbėtis su juo taip, kaip kalbasi artimi žmonės: be etiketo grožybių, be kruopščių filtrų, be baimės nepataikyti ar būti išjuoktam.
Aš noriu prisiminti kiekvieną jo dieną ir niekur neskubėti. Ir po to taip pat gyventi savo įprastu ritmu.
Mane vakar dažnai sveikino klasikiniu tekstu apie norų išsipildymą, o aš staiga suvokiau, kad peraugau, pagaliau, totalinę priklausomybę nuo būtinybės sugalvoti norus ir laukti jų išsipildymo.
Man dabar svarbiau tiesiog jausti gyvenimą, tiesiog įsilieti į jo nenuspėjamus maršrutus, tiesiog stengtis suprasti, kas vyksta, vietoje to, kad akimirksniu pulti į stuporą, jei kažkas įvyksta ne taip, ir jei išsipildymas atskrenda visai ne tam norui, kurio labiausiai laukta.
Be sąlygų. Be pretenzijų sau ir žmonėms. Be įsijautimo į aukos vaidmenį. Be apsėdimo pernelyg stipriai kažko norėti.
O gal tai taip pat noras?
Ne. Tiesiog džiaugsmas gyventi be nubraižytų grafikų ir mistinių “pardavimų bumų“ to, kas už pinigus neparduodama.
Todėl, sveikas atvykęs, sausi.
Man gera su tavimi…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 