“Taip jau sutverta, kad žmonės ateina į šią žemę kažko išmokti. Gal išminties, atlaidumo, kantrybės, gerumo… Ir žinoma – meilės. Tačiau tik nedaugelis gimsta turėdami vidinę misiją dalinti tą skaidriausią ir tyriausią Kūrėjo šaltinį kitiems. Sakoma, jog šitaip į žemiškąjį gyvenimą atkeliauja angelai…“
Taip pristato Dainos Mickevičienės kūrybą knygoje “Skaidrios Sielos virpesiai“ jos mylimas žmogus. Šių eilių autorės jau nėra su mumis, bet išliko jos jautrios ir gražios Sielos kūriniai, kupini širdies šilumos, gerumo ir meilės…
Dėkoju R. M. už leidimą publikuoti šias nuostabias eiles. Kviečiu visus trumpam prisiliesti prie tyro ir šviesaus Dainos Mickevičienės pasaulio…
***
Esu tik mažas varpelis
tarp viso orkestro didžiūnų.
Švytinčių,
blizgančių,
dirbančių žmogaus sielai žadinti.
Aš tik kuklus varpelis.
Kartais,
kai reikia,
nematomu
Dievo užmanymu,
kažkas atsargiai
mane suvirpina
prieš atsitraukiant.
***
Švelnumas iš niekur
Lyg pienių antklodžių pūkas
Lyg tavo ranka skaidri
Lyg glosto, lyg skausmą nuima,
Kaip motina supa,
Ištirpdo liūdnas mintis.
Ir pažada – skausmas baigsis
Gyveniman ateini
Gyvenimo dosniai atneši.
***
Palauk, širdele, neskubėk,
Suspėsim mudvi, dar suspėsim.
Žinau, nors vakaras vėlus,
Bet mudvi eisime pavėsiais.
Karštos saulutės spinduliai,
Širdele, mūsų nenudegins.
Už posūkio – juk nieko nežinai –
Grublėtas akmenuotas meilės kelias…
O jei bedugnė, praraja?
Todėl nurimk, širdele,
Pasauly daug dalykų nuostabių,
O tai, kas skirta –
Nepraeis pro šalį.
***
Mes turime norų?
Netiesa.
Mes turime svajonių?
Melas.
Mes kažko labai trokštame?
Ne.
Siekiame planų?
Apgaulė.
Tik
per visą gyvenimą
bandom surast nesurandama,
suprast nesuprantama,
pasiekt nepasiekiama –
Meilę.
***
Lietuvai
Atleisk man, kad myliu tave,
kad kiekvienu upokšniu žaviuosi,
kad benykstanti tavo giria
man atstoja tūkstančius bokštų
Iš pasaulio didžiausių šalių…
Kad piliakalnis vienas senas
ar senkapis tarp eglių šykščių
man daugiau, negu rūmai mena…
Atleisk, kad tave taip myliu,
kad nenoriu niekur keliauti
ir visai neįdomi tampu
piligrimais tapusiai tautai…
Nežinau, tai gerai ar blogai,
nebereikia sverti ir teisti.
Pasilik su manim amžinai.
Už sentimentus – atleiski.
***
Mano Dievulis neturi
religijos
Ir visai ne dėl to,
kad būtų koks vargšas
arba nesusipratęs,
arba negalėtų gauti,
ko tik užsinorėjęs.
Žinoma,
Jam gražu
žmonių pastatytos šventovės,
margi vitražų stiklai,
didingi bokštai…
Bet už viską labiau
Jam patinka
prie upelio ilsėtis,
gulėti kniūbsčiam ant žolės
ir su žeme kalbėtis.
Mano Dievulis neturi
religijos.
O ir kam Jam jos reikia?
Juk Jis pats sau
Dievas.
***
Saulėto ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !
ruvi 
Prisipažinsiu- nelabai domiuosi poezija. Bet kadangi viską Jūsų puslapyje skaitau tai perskaičiau ir šias eiles:) Atradau kai ką bendro su autore. Aš visada sakau kad religija moko tik gero, bet nereikia tapti fanatikais. Dievas yra tik vienas, pranašų daug ir tai kažkodėl ne vienija, bet priešina tautas ir žmones…
Mano religija- Meilė, kurios aš mokausi:)
Gražaus vakaro, pagaliau šilto:)
PatinkaPatinka
Labas, Angela 🙂
Ir man poezija – labai ypatinga kūrybos dalis, tai tarsi muzika iš žodžių, kurią sukurti gali labai jautrios ir gražios sielos žmonės. Nors rašau įvairius tekstus, bet eilėraščius esu tik du gyvenime parašiusi – vieną vaikystėje, o kitą – po artimiausios draugės netekties. Daugiau net nebandžiau, nes tam reikia ypatingo sielos polėkio. Todėl gerai suprantu, kokie poetai yra subtilūs žmonės..
O paskutinis eilėraštis apie Dievą daug kam palietė širdį.. Labai gražiai išreikštas ryšis su Dievu – jis turi būti širdyje, juk Dievas yra Meilė 🙂 ..
Iš tikrųjų, Angela, šiluma labai džiugina – panašu, kad sulaukėme tikro pavasario 🙂 .. Jaukaus ir jums vakaro 🙂 !
PatinkaPatinka
Na, tarp kitu dalyku, kaip galima apibudinti meile, tai yra mokslas, disciplina, kurios mokomasi nuo pat gimimo momento. Butent mokomasi, nes kiekvienas jau gimstame egoistu nuo pat pirmos gyvenimo sekundes. O egoistas, zinia, myli ir mato tik save…
PatinkaPatinka
Sveiki, Olgerdai 🙂
Manau, kad vaikas gimsta lyg švarus popieriaus lapas, bet su tam tikromis prigimtinėmis savybėmis, tarp kurių yra ir vienas svarbiausių – gebėjimas mylėti. Mes skiriamės nuo kitų gyvų būtybių būtent gebėjimu mylėti ir kurti. Atverti tas prigimtines savybes gali žmonės, kurie yra šalia vaiko nuo pirmųjų jo dienų. Priešingu atveju išauga maugliai, nes yra laiko ribos, per kurį tos prigimtinės savybės gali būti išskleistos, vėliau jau tai praktiškai neįmanoma.
Todėl, taip, galima sakyti, kad mylėti išmokstame. O egoizmas vystosi tuomet, kai trūksta besąlygiškos, tyros meilės (ne lepinimo ar aprūpinimo daiktais) iš artimiausių žmonių..
PatinkaPatinka