Mėnuo: spalio 2016

Mokytojams

Mokytojo dienos proga – dvi istorijos apie svarbų jų darbą, kurį tiksliau būtų vadinti misija, nes mokytojų rankose – ateities žmonės, o tai reiškia – visų mūsų ateitis..

************

LAIŠKAS

Vienos mokyklos direktorius siųsdavo šį laišką kiekvienam mokytojui, kurį priimdavo į darbą:

“Gerbiamas mokytojau!

Aš išgyvenau konclagerį, mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nei vienas žmogus:

  • kaip išsilavinę inžinieriai stato dujų kameras;
  • kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus;
  • kaip diplomuotos medicinos seselės žudo kūdikius;
  • kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo ir degina vaikus ir moteris…

Todėl aš nepasitikiu išsilavinimu.

Aš prašau jūsų: padėkite vaikams tapti ŽMONĖMIS. Jūsų pastangos niekada neturėtų sudaryti sąlygų atsirasti mokytiems tironams, išsilavinusiems psichopatams, diplomuotiems žudikams.

Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbūs tik tuomet, kai padeda mūsų vaikams ugdyti ŽMONIŠKUMĄ!“

************

GERAS MOKYTOJAS

Tėvai išrinko savo sūnui geriausią mokytoją. O kitą rytą senelis nuvedė anūką į mokyklą.

Kai senelis su anūku įėjo į mokyklos kiemą, juos kaipmat apsupo vaikai.

– Koks juokingas seniokas, – pradėjo juoktis vienas berniukas.

– Ei, mažas storuli, – parodė grimasą kitas ir stumtelėjo anūką.

Vaikai garsiai šaukė ir šokinėjo aplink senelį su anūku. Tik tuomet, kai suskambo skambutis į pamoką, jie nubėgo.

Senelis ryžtingai paėmė anūką už rankos ir išėjo į gatvę.

– Ar aš neisiu į mokyklą? – paklausė anūkas.

– Eisi, bet ne į šitą, – atsakė susirūpinęs senelis, – aš pats surasiu tau mokyklą.

Senelis nuvedė anūką į namus ir paliko jį močiutės globai, o pats iškeliavo ieškoti jam geriausio mokytojo..

Pamatęs mokyklą, senelis užsukdavo į jos kiemą ir laukdavo, kol suskambės skambutis pertraukai. Vienose mokyklose vaikai į jį nekreipė dėmesio, kitose – elgėsi atsainiai arba erzino jį.

Senelis tylėdamas apsisukdavo ir išeidavo.

Galiausiai jis įėjo į nedidelės mokyklėlės kiemą ir pavargęs atsirėmė į tvorą. Suskambėjo skambutis, vaikai išbėgo į kiemą..

– Laba diena, seneli, ar jums bloga, gal atnešti vandens? – paklausė vienas berniukas.

– Mūsų kieme yra suoliukas, prisėskite, o aš pakviesiu mokytoją, – pasiūlė kitas ir nubėgo į mokyklą.

Netrukus į kiemą išėjo jaunas mokytojas. Senelis pasisveikino su juo ir pasakė:

– Pagaliau aš radau geriausią mokyklą savo anūkui!

– Nepasakyčiau, kad ji geriausia, ji visai nedidelė.. – bandė teisintis mokytojas.

Bet senelis į tai tik numojo ranka. Jis susitarė dėl anūko ir išėjo.

Vakare berniuko mama paklausė senelio:

– Tėve, sakyk, kodėl pakeitei mokyklą? Kodėl manai, kad radai geriausią mokytoją?

– Pagal mokinius atpažįsti ir Mokytoją, – šypsodamasis atsakė senelis 🙂 ..

************

Visiems Mokytojams – sveikinimai 🙂 ! Meilės mokiniams ir savo darbui, gerumo ir širdies šilumos, išminties ir kantrybės 🙂 ! Ir tegul Jūsų mokiniai tampa gerais Žmonėmis!

Apie tėvų varžymąsi

Pokalbiai tarp tėvų apie savo vaikų vystymąsi ir pasiekimus vyko visais laikais, bet su interneto atsiradimu ir vis populiarėjančiu virtualiu bendravimu jie įgauna vis aštresnes formas..

Ir jei kadaise tokie pokalbiai vykdavo siaurame rate, tarp pažįstamų žmonių, tai mūsų dienomis apie vaikučio gimimą, augimą ir pasiekimus pranešama kone visam pasauliui socialiniuose tinkluose arba forumuose internete.

Ten buriasi ir kiti tėveliai, dažnai net visai nepažįstami žmonės: vieni komentuodami sveikina ir džiaugiasi, o kiti rašo kandžius pastebėjimus ir giriasi savo atžalų “daug geresniais“ pasiekimais..

“O mano“, “O maniškė“.. “greitesnis, gabesnė, geriausias..“ Atrodytų, patys tėvai net nepastebi, kaip įsitraukia į beprasmišką varžymąsi, kur žūtbūt stengiasi “nugalėti“ vieni kitus, būti “geriausiais“.

Jei rašoma apie kūdikius, tuomet dažniausios temos yra apie pirmuosius vaikučių įgūdžius: kalbos vystymąsi, miegą, pirmuosius dantukus ir bandymus sėstis, stotis, eiti.

Vaikai auga – temų daugėja, o kartu.. ir priežasčių varžymuisi ir ginčams.. Tai raidžių ir skaičių pažinimas, kalbos apie prestižinius vaikų darželius ir mokyklas, pasakojimai apie vaikų gimtadienių šventės, apie pasiekimus mokykloje, apie egzotiškas keliones ir vaikų lankomus būrelius.

Dirbančios mamos iš aukšto žiūri į vaikučius namuose auginančias mamas, maitinančios natūraliai vaikučius mamos vengia diskusijų su dirbtinu maistu maitinančiomis vaikus motinomis, pasiturinčios nepraleidžia progos pasipuikuoti prieš kukliau gyvenančias ir t.t..

Tokio beprasmiško varžymosi aukomis tampa ir tėvai, ir vaikai. Tėvai stengiasi, kad jų vaikai nebūtų “prastesni“ už virtualius pažįstamus ir pergyvena, jei šie neatitinka jų lūkesčių.

Ir vietoje tėvystės-motinystės džiaugsmo ir smagių akimirkų su savo vaikais jie apkrauna savo atžalas papildomais užsiėmimais, kartais ir prieš jų valią, bet kad tik atitiktų kažkokius “standartus“, kuriuos primeta dažnai jiems net nepažįstami žmonės.

Kartais tėvai taip rimtai įsitraukia į tokias diskusijas ir varžymąsi socialiniuose tinkluose arba forumuose, kad net nesusimąsto, jog vaikas jaučia tėvų nepasitenkinimą juo, ir kad tai gali sukelti vaikui nepilnavertiškumo pojūtį.

Žinoma, bendravimas su kitais tėvais yra naudingas, bet jis neturi virsti varžymusi ir nepagrįstais lūkesčiais savo vaikui. Todėl labai svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu ir turi unikalių gebėjimų, kurių neįmanoma palyginti su kitų vaikų gebėjimais.

Galbūt, vienas vaikas jau ketverių lengvai skaito ir rašo, o kitas jo amžiaus vaikas puikiai piešia arba kuria pasakas. Vienas vaikas gali būti aktyvus ir judrus, o kitas – žingeidus ir lėtas. Ir tėvų svajonės gali neturėti nieko bendro su realiais vaikų gebėjimais ir talentais..

Pagrindinė tėvų užduotis – pastebėti ir padėti atverti savo vaiko unikalius gebėjimus. Jie turi nuspręsti, kas jiems svarbiau: auginti sveiką, laimingą vaiką ar bandyti įsprausti jį į kažkieno siūlomus “etalonus“.

Palyginti savo vaiko pasiekimus galima tik su jo ankstesniais pasiekimais, pavyzdžiui: pagirti, kad moka daugiau raidžių, nei prieš mėnesį, arba kad geriau važiuoja dviračiu, nei pernai, ar kad jau moka pats, be mamos pagalbos, susitvarkyti žaislus ir pan.

Jei vaikas yra palaikomas, jei jo iniciatyva negesinama, jei jis jaučiasi mylimas – jo talentai anksčiau ar vėliau, bet būtinai atsiveria. Tėvams tereikia meilės, kantrybės ir tikėjimo savo vaiku.

Reikia riboti bendravimą su tais žmonėmis, kurie sukelia abejones savo vaiko gebėjimais. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasidžiaugti kitų vaikų pasiekimais, nelyginant jų su savo vaikais.

Tėvų varžymasis – tai savotiškas iškreiptas būdas įrodyti sau, kad jie neprastesni už kitus, jei jų vaikas kažkuo lenkia savo bendraamžius. Jie tarsi bijo būti prastesni už kitus, bijo nesuteikti geriausio savo vaikams.

Tačiau tai kelias į niekur ir be pabaigos, lydimas visos gamos negatyvių pergyvenimų: baimės, nuolatinės įtampos, nepasitenkinimo, nepilnavertiškumo, pavydo ir net neapykantos.

Nėra vienodų žmonių, bet yra įvairovės vienybė. Todėl reikia liautis lyginti savo šeimą su kitais – tuomet ateina suvokimas, kad meilė, rūpestis, dėmesingumas ir buvimo kartu džiaugsmas ir yra laimingos šeimos pagrindas, kurioje auga laimingi ir talentingi vaikai 🙂 ..