Jausmų patikrinimas :)

Vienas vyras nusprendė patikrinti, ar myli jį žmona. Jis parašė jai atsisveikinimo laišką, kuriame pranešė, kad ją palieka.

Vyras padėjo laišką ant spintelės, o pats pasislėpė po lova ir ėmė laukti žmonos. Jis suprato, kad elgiasi vaikiškai, bet jam labai rūpėjo sužinoti, ką gi iš tiesų jaučia jam žmona.

Vyras tikėjosi išgirsti, kad žmona nuliūs, pradės verkti, skambinti draugėms ir guostis..

Pagaliau atėjo žmona ir perskaitė laišką. Ji patylėjo kelias minutes ir ėmėsi rašyti vyrui atsakymą. Paskui ji persirengė, ir, niūniuodama linksmą melodiją, pradėjo šokti.

Vyras buvo šokiruotas: ji buvo laiminga, ji džiaugėsi! Bet toliau buvo dar blogiau..

Žmona paėmė telefoną ir surinko numerį. Vyras išgirdo ją kalbant:

– Labas, brangusis. Aš jau susiruošiau ir važiuoju pas tave. O kas liečia mano vyrą – įsivaizduoji, jis pagaliau mane paliko! Ir kaip aš galėjau už jo ištekėti?. Gaila, kad nesusitikome su tavimi anksčiau.. Iki pasimatymo, brangusis!

Ji užbaigė pokalbį ir išėjo iš kambario. O po kelių minučių vyras išgirdo, kaip užsidarė lauko durys – žmona išėjo..

Sutrikęs vyras išlindo iš po lovos ir su ašaromis akyse susirado žmonos atsakymą į savo atsisveikinimo laišką..

Ten buvo parašyta: “Aš matau tavo kojas, išlindusias iš po lovos.. Išėjau į parduotuvę duonos 🙂 !“

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

Praregėjimai (21)

Įsitikinimas, kad bet kokia nusistovėjusi gyvenimo sistema yra vienintelė teisinga arba išbaigta, yra viena iš pačių didžiausių klaidų evoliuciniame procese.

Evoliucijoje nėra galutinio taško. Evoliucija – tai laisvė,  nuolatinis vystymasis, įkvėpimas, kūryba, tobulėjimas ir puiki žmonijos ateities perspektyva, kur nėra ir negali būti apribojimų, rėmų, šablonų ar sąstingio.

***********

Tamsos jėgų paskirtis – blaškyti jūsų dvasią ir nukreipti nuo kelio į Tiesą, tokiu būdu stabdant jūsų vystymąsi. Šviesos jėgų paskirtis – nukreipti į Tiesos kelią, stiprinti ryšį su Kūrėju, nuolat skatinant jus evoliucionuoti.

Žmogus šiame pasaulyje išbando sąmonės “dualumo virusą“, kad įgytų ypatingą imunitetą ir tvirtą valią kelionėje į Ištakas, į Absoliutų Pradą. Žmogaus gyvenimas – tai drąsus iššūkis, klaidžiojant įvairių priešingybių stichijose bei paradoksų ir iliuzijų labirintuose.

Bet dualumas tiesiog pradeda nerimauti ir blaškytis tą pačią akimirką, kai tik jūs imate besąlygiškai mylėti – žmones, visą gyvybę, Žemę, Visatą, Kūrėją.. Juk būtent tuo momentu, tarsi mostelėjus burtų lazdele, jūs išnykstate iš dualumo “radarų“! Jūs susiliejate su Kūrinija ir Kūrėju..

***********

Visiems mums nepaprasta čia, Žemėje..

Mes gimėme fiziniame kūne ir bandome susigaudyti šiame priešingybių pasaulyje.

Mes pamiršome savo dvasinę prigimtį ir bandome “kurti“ save iš naujo..

Mūsų svajonės ir mūsų objektyvios galimybės labai retai sutampa..

Bet taip bus ne visada..

Viskas pradės keistis tą pačią akimirką, kai nusimesime iliuzijų pančius ir prisiminsime savo tikrąją prigimtį ir beribes galimybes – mylėti besąlygiškai, gyventi laisvai, kurti visų labui, harmoningai sąveikauti.

***********

Mums visada labai baisu, kai pamirštame Meilę..

Ir mums taip lengva, kai pamirštame baimę.

Šis pasaulis nuolat primena mums apie baimę, kad neturėtume laiko gyventi Meilėje..

Bet mes prisiminkime.. Visada prisiminkime besąlygiškos Meilės energiją – ji leis sugrįžti į nuostabiausią būseną šiame pasaulyje..

Mes atėjome čia tam, kad atneštume Meilės šviesą į chaotišką dualumo pasaulį.

Mes atėjome iš Meilės buveinės. Ir pasižadėjome neišklysti iš kelio..

************

Niekas nevyksta savaime, viskam yra planas. Ir visi žmonių sąmonės “tamsūs  žaidimai“ vieną dieną bus užbaigti. Bet kokiam žaidimui ateina pabaiga, o ypač tokiam, kuriame tik griaunama, skriaudžiama, išnaudojama..

Žmonės galiausiai atsipeikės ir pabus iš dualumo iliuzijų. Jie tiesiog pavargs nuo kovų ir susipriešinimo ir pradės ilgėtis amžinųjų vertybių.. Nors kurį laiką dar kai kurie nešios dualumo kaukes ir stengsis atrasti save tarp tokių pačių žmonių, kurie taip pat niekaip nenorės skirtis su kaukėmis..

Bet galų gale Žemėje įsigalės Meilė, Taika ir Vienybė..

***********

Parengė ruvi.lt

Apie involiuciją ir evoliuciją

*Žmogaus dvasia – tai Kūrėjo kibirkštis, tai Kūrėjas žmoguje. Tai tarsi sėkla, iš kurios gali išsivystyti neribotas kūrybingumas, didingi gebėjimai ir aukščiausios dorybės.

*Kiekvieno žmogaus dvasia atsiskiria nuo Absoliuto-Amžino Prado ir leidžiasi į materialų pasaulį. Leidimasis į materialų pasaulį vadinamas involiucija, arba, jei paprasčiau – nusileidimu žemyn vardan materijos pažinimo ir savotišku “nuopoliu“, nes atsiskiriama nuo pirmapradiškumo, tobulumo.

*Žodis “involiucija“ verčiamas kaip susitraukimas, mažėjimas. Jei taikome tai žmogaus dvasiai, tai reikštų, kad leisdamasi į materialų pasaulį, Absoliuti Pradžia mažėja, tankėja (“apvelkama“ daugybe energijos sluoksnių), kad galėtų užgimti materialiame pasaulyje ir jame pasireikšti.

*Taip gimsta žmogus Žemėje – jis pradeda savęs ir materijos pažinimą, mokosi save išreikšti, sąveikauti su kitais žmonėmis ir aplinka. Šiame dvasios involiucijos procese pamažu pamirštamos dvasinės vertybės, todėl žmogus susitapatina su kūnu ir paskęsta materialaus pasaulio iliuzijose.

*Pačiose žemiausiose involiucijos pakopose žmonės jau praranda dvasinių vertybių suvokimą, o kartu ir gebėjimą besąlygiškai mylėti, todėl visus iškilusius klausimus gyvenime pradeda spręsti jėgos ir prievartos pagalba. Išsivysto egoizmas, kuris pradeda vyrauti žmonių santykiuose.

*Involiuciniai sprendimai – visada  jėga, kova, prievarta, neapykanta, savanaudiškumas. Pačioje žemiausioje involiucijos pakopoje bujoja egoizmas, susvetimėjimas, susiskaldymas, priešiškumas, cinizmas, abejingumas.

*Kadangi šios savybės yra nebūdingos ir svetimos Absoliučiam Pradui, todėl pasiekus kraštutinę involiucijos tašką, šis ciklas užbaigiamas ir pradedamas naujas ciklas – pakilimo iš materijos iliuzijų į dvasingumą.

*Šis dvasinio pakilimo procesas vadinamas evoliucija, arba – plėtimasis, augimas. Oficialus mokslas neskiria šių dviejų procesų – involiucijos ir evoliucijos – abu šiuos procesus jis apibendrina ir vadina vienu žodžiu – evoliucija.

*Dvasinis žmonijos pakilimas, arba evoliucijos pradžia – ne mistikų fantazijos, jis buvo aprašytas visuose dvasiniuose mokymuose, visuose Žemės religijose ir dažniausiai įvardinamas kaip pasaulio pabaiga. Tai ir yra involiucijos – senojo pasaulio – pabaiga.

*Kad paskendusi iliuzijose žmonija turėtų vidinių jėgų pakilti, pradėtų evoliucionuoti – siunčiamas Kūrėjo Meilės energijos impulsas, kurį pirmiausiai pajunta tie žmonės, kurie, nežiūrint į nieką, nepasidavė materijos iliuzijoms ir ieškojo šviesos (tiesos) tamsoje.

*Sandūros taške tarp involiucijos žemiausio taško ir evoliucijos pradžios visa žmonija ir kiekvienas atskiras žmogus patiria vidinius prieštaravimus ir išbandymus, išgyvena dvasines ir egzistencines krizes. Tai chaoso taškas, kai į paviršių iškyla visas melas, iliuzijos ir netikros vertybės.

*Kad užgimtų nauja – sena turi sugriūti. Evoliucija – ne seno reforma, o visiškai naujo gyvenimo pradžia. Ši griūtis daugeliui atrodo skausminga, nes išmuša iš įprasto sąmonės letargo ir kviečia į nežinomybę.

*Realybė keičiasi palengva, kai keičiasi žmonių vidinė būsena, todėl kiekvienas turi nubusti, kiekvieno žmogaus širdyje turi išsigryninti  ir nušvisti Amžinosios Vertybės ir Absoliuti Tiesa – jas savo patirties dėka žmonės jau gali atskirti nuo klampių materialumo iliuzijų.

*Kaip atpažinti, ar žmogus jau pradėjo savo evoliuciją? Pirmiausiai – nyksta egoizmas ir pradeda atgimti gebėjimas besąlygiškai mylėti. Gimsta poreikis vienytis, padėti vieni kitiems, saugoti planetą ir visą gyvybę. Perėjimas iš egoistinės sąmonės į kolektyvinę – tai evoliucijos pradžia.

*Žmonės vis aiškiau pamato visas dvasinio nuopolio pasekmes. Ir nors dauguma dar klaidžioja iliuzijose, tačiau pirmapraeiviai, lyg pavasarinės gėlės, jau rodo visiems dvasinio atgimimo pradžią ir evoliucinę kryptį. Kiekvienas atsibudęs žmogus keičia kolektyvinę sąmonę, o kartu – ir visos žmonijos realybę.

*Vis plačiau iškyla vienybės, bendradarbiavimo, altruizmo, dorovingumo, visų gerovės idėjos, kurios keičia žmonių suvokimą. Progresyvūs žmonės vis dažniau kelia bendrus – įkvepiančius ir vienijančius visą žmoniją tikslus.

*Evoliuciniai sprendimai visuomet grįsti besąlygiška meile, laisve ir visuotina gerove. Evoliucinės sąmonės žmogui negali net mintis kilti kažkam kenkti. Jis – taikus, mylintis, atviras ir geranoriškas.

*Visų žmonijos nelaimių priežastis – involiucinė sąmonė, kuri sėja griovimą ir žmonių degradaciją. Žmonija dabar pabaigia ilgą iliuzijų, egoizmo, piktnaudžiavimo jėga, priešiškumo ciklą ir pradeda naują – evoliucijos ciklą.

*Bet kokie konfliktai dvasingam, evoliucionuojančiam žmogui – anomalija, neįmanomas dalykas. Pažinę griaunančias bedvasiškumo pasekmes, žmonės pagaliau pradės gyventi Meilėje ir Santarvėje. Tai – norma, tai – dvasingo Žmogaus-Kūrėjo prigimtis 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie žmonijos evoliuciją parengė ruvi.lt)

Pasaka apie pavargusį žmogų

Gyveno kartą žmogus. Jis daug dirbo, kad išmaitintų didelę šeimą – žmoną ir tris vaikučius, taip pat padėjo pagyvenusiems tėvams ir išlaikė savo namą bei ūkį.

Ėjo metai, ir vieną dieną jis pajuto didelį apmaudą dėl to, kad gyvenimas toks sunkus ir kad reikia tiek daug jėgų, kad išgyventų.. Ir jam taip atsibodo kasdieninė lęšių sriuba.. Ir jis taip pavargo nuo tokio gyvenimo..

Nusprendė žmogus: “Daugiau taip negaliu! Pavargau.“ Ryžtingai susirinko būtiniausius daiktus, pasiėmė pinigų ir patraukė į miestą laimės ieškoti.

Tačiau miestas pasirodė visai ne toks, kokį bėglys įsivaizdavo: jis buvo didelis ir triukšmingas, todėl gąsdino žmogų. Čia buvo daugybė žmonių, bet jis niekam nerūpėjo. O pietaudamas kavinukėje jis staiga su nostalgija prisiminė naminę lęšių sriubą su kvapniomis žolelėmis..

Niekas nenorėjo imti į darbą jo amžiaus žmogaus, niekas nenorėjo jo išklausyti. Visi buvo labai užimti.. Vakarop žmogų taip išvargino įspūdžiai, kad jis nusprendė prigulti pailsėti parke ant suoliuko.

Ir vos spėjo prigulti ir užsnūsti, kai kažkas palietė jo petį. Žmogus atsimerkė ir pamatė senolį.

– Kas tu toks, sūnau? ir kodėl miegi lauke ant suoliuko? – paklausė jis.

Ir žmogus papasakojo jam apie savo nuovargį ir pabėgimą iš namų.

Senolis išklausė jo ir pritariamai linktelėjo. Paskui trumpam susimąstė.

– Tu tikrai pavargai, žmogau. Bet nuo ko tu pavargai? Galbūt, tau teko išlaikyti ne savo namą?

– Ne, – atsakė žmogus, – tai mano namai, aš juose gyvenu nuo pat gimimo, ir jie kupini gražiausių vaikystės prisiminimų..

– Tuomet, turbūt, tavo tėvai sunkiai serga ir tau tenka juos nuolat slaugyti?

– Ne, – atsakė žmogus, – mano tėvai garbaus amžiaus, bet yra sveiki ir dar mielai darbuojasi ūkyje.

– Tai gal tu nemyli savo žmonos?.

– Myliu. Mes pragyvenome kartu daug metų, mylime vienas kitą ir puikiai sutariame..

– O gal tu nenorėjai vaikų, kurių jūs susilaukėte santuokoje? – paklausė senolis.

– Ką jūs! – paprieštaravo žmogus. – Aš myliu savo vaikus labiau už viską gyvenime!

– Tuomet aš nesuprantu tavęs.. Tu pats laimingiausias žmogus, kuriuos esu sutikęs šiame mieste. O aš mačiau visokių: turtingų, bet bevaikių, talentingų, bet ligotų, darbščių, bet labai skurdžiai gyvenančių..  O tu turi savo namus, sveikus tėvus, mylimą žmoną ir vaikus. Ir pats esi stiprus ir sveikas.. Ko tu čia ieškai?.

Žmogus susimąstė, ir jo veidą nušvietė šypsena..

– Koks aš kvailas, vos savo rankomis nesugrioviau laimės, kurią dovanojo man gyvenimas! Ačiū tau, išminčiau! – padėkojo žmogus ir nuskubėjo namo.

Namuose laukė verkianti žmona.

– Kas atsitiko? Kur tu prapuolei? – apsidžiaugė ji, pamačiusi vyrą.

Jis tvirtai apkabino žmoną ir atsakė:

– Ilgą laiką mano siela buvo kurčia ir akla, bet aš nežinojau apie tai.. Dabar aš žinau, kad laimė nesirėdo ryškiais rūbais ir nemiega pūko pataluose. Ji ten, kur gyvuoja meilė, supratimas ir sveikata.. Ji gyvena mūsų namuose! 🙂

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !

Mylėkime vaikus..

Kartais žodis nužudo svajonę..

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

tapti čempionu.. (tėvo balsas: “man nusispjauti, ko tu nori!“)

atrasti naujas planetas.. (mama: “tėvas duos tau į kailį!“)

tapti žymiu roko muzikantu.. (tėvas: “nelįsk, kur neprašo!“)

keliauti.. (mama: “koks gi tu netikėlis!“)

dirbti mėgiamą darbą.. (tėvas: “na, kas iš tavęs gali išeiti?“)

turėti didelę šeimą.. (mama: “kiek galima?!“)

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

šokti.. (tėvas: “tu blogiausia klasėje!“)

nugalėti.. (mama: “tau viskas krenta iš rankų! “)

turėti draugų.. (mama: “tu kas tokia, kad turėtum savo nuomonę?“)

tapti garsia dailininke.. (tėvas: “neužduok daugiau man savo kvailų klausimų! “)

būti gražia, sukurti šeimą.. (mama: “tu man daugiau ne duktė!“)

Bet kiekvienu šiurkščiu žodžiu ar veiksmu yra sunaikinama ateities dalelė..

Atsisakykime prievartos vardan geresnės ateities!