Pasaka apie pavargusį žmogų

Gyveno kartą žmogus. Jis daug dirbo, kad išmaitintų didelę šeimą – žmoną ir tris vaikučius, taip pat padėjo pagyvenusiems tėvams ir išlaikė savo namą bei ūkį.

Ėjo metai, ir vieną dieną jis pajuto didelį apmaudą dėl to, kad gyvenimas toks sunkus ir kad reikia tiek daug jėgų, kad išgyventų.. Ir jam taip atsibodo kasdieninė lęšių sriuba.. Ir jis taip pavargo nuo tokio gyvenimo..

Nusprendė žmogus: “Daugiau taip negaliu! Pavargau.“ Ryžtingai susirinko būtiniausius daiktus, pasiėmė pinigų ir patraukė į miestą laimės ieškoti.

Tačiau miestas pasirodė visai ne toks, kokį bėglys įsivaizdavo: jis buvo didelis ir triukšmingas, todėl gąsdino žmogų. Čia buvo daugybė žmonių, bet jis niekam nerūpėjo. O pietaudamas kavinukėje jis staiga su nostalgija prisiminė naminę lęšių sriubą su kvapniomis žolelėmis..

Niekas nenorėjo imti į darbą jo amžiaus žmogaus, niekas nenorėjo jo išklausyti. Visi buvo labai užimti.. Vakarop žmogų taip išvargino įspūdžiai, kad jis nusprendė prigulti pailsėti parke ant suoliuko.

Ir vos spėjo prigulti ir užsnūsti, kai kažkas palietė jo petį. Žmogus atsimerkė ir pamatė senolį.

– Kas tu toks, sūnau? ir kodėl miegi lauke ant suoliuko? – paklausė jis.

Ir žmogus papasakojo jam apie savo nuovargį ir pabėgimą iš namų.

Senolis išklausė jo ir pritariamai linktelėjo. Paskui trumpam susimąstė.

– Tu tikrai pavargai, žmogau. Bet nuo ko tu pavargai? Galbūt, tau teko išlaikyti ne savo namą?

– Ne, – atsakė žmogus, – tai mano namai, aš juose gyvenu nuo pat gimimo, ir jie kupini gražiausių vaikystės prisiminimų..

– Tuomet, turbūt, tavo tėvai sunkiai serga ir tau tenka juos nuolat slaugyti?

– Ne, – atsakė žmogus, – mano tėvai garbaus amžiaus, bet yra sveiki ir dar mielai darbuojasi ūkyje.

– Tai gal tu nemyli savo žmonos?.

– Myliu. Mes pragyvenome kartu daug metų, mylime vienas kitą ir puikiai sutariame..

– O gal tu nenorėjai vaikų, kurių jūs susilaukėte santuokoje? – paklausė senolis.

– Ką jūs! – paprieštaravo žmogus. – Aš myliu savo vaikus labiau už viską gyvenime!

– Tuomet aš nesuprantu tavęs.. Tu pats laimingiausias žmogus, kuriuos esu sutikęs šiame mieste. O aš mačiau visokių: turtingų, bet bevaikių, talentingų, bet ligotų, darbščių, bet labai skurdžiai gyvenančių..  O tu turi savo namus, sveikus tėvus, mylimą žmoną ir vaikus. Ir pats esi stiprus ir sveikas.. Ko tu čia ieškai?.

Žmogus susimąstė, ir jo veidą nušvietė šypsena..

– Koks aš kvailas, vos savo rankomis nesugrioviau laimės, kurią dovanojo man gyvenimas! Ačiū tau, išminčiau! – padėkojo žmogus ir nuskubėjo namo.

Namuose laukė verkianti žmona.

– Kas atsitiko? Kur tu prapuolei? – apsidžiaugė ji, pamačiusi vyrą.

Jis tvirtai apkabino žmoną ir atsakė:

– Ilgą laiką mano siela buvo kurčia ir akla, bet aš nežinojau apie tai.. Dabar aš žinau, kad laimė nesirėdo ryškiais rūbais ir nemiega pūko pataluose. Ji ten, kur gyvuoja meilė, supratimas ir sveikata.. Ji gyvena mūsų namuose! 🙂

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 🙂 !

Mylėkime vaikus..

Kartais žodis nužudo svajonę..

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

tapti čempionu.. (tėvo balsas: “man nusispjauti, ko tu nori!“)

atrasti naujas planetas.. (mama: “tėvas duos tau į kailį!“)

tapti žymiu roko muzikantu.. (tėvas: “nelįsk, kur neprašo!“)

keliauti.. (mama: “koks gi tu netikėlis!“)

dirbti mėgiamą darbą.. (tėvas: “na, kas iš tavęs gali išeiti?“)

turėti didelę šeimą.. (mama: “kiek galima?!“)

Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti:

šokti.. (tėvas: “tu blogiausia klasėje!“)

nugalėti.. (mama: “tau viskas krenta iš rankų! “)

turėti draugų.. (mama: “tu kas tokia, kad turėtum savo nuomonę?“)

tapti garsia dailininke.. (tėvas: “neužduok daugiau man savo kvailų klausimų! “)

būti gražia, sukurti šeimą.. (mama: “tu man daugiau ne duktė!“)

Bet kiekvienu šiurkščiu žodžiu ar veiksmu yra sunaikinama ateities dalelė..

Atsisakykime prievartos vardan geresnės ateities!