Sukūrė programuotojas naują kompiuterinį žaidimą.
Pagal principą – jei yra kovos be taisyklių, tai kodėl negalima be jų ir žaidime?
Nors, jei tiksliau, taisyklės tame žaidime visgi buvo: reikėjo bet kokiais būdais pasiekti finišą.
Ir viskas, kas tam trukdo, neturi tavęs blaškyti ir atitraukti!
Pamatysi, pavyzdžiui, aklą senutę, kuri negali pereiti gatvės, arba pakliuvusį į bėdą žmogų – net nebandyk jiems padėti. Nes prarasi vertingus taškus, arba – dar blogiau – gausi baudą.
Pardavė programuotojas gamintojams savo žaidimą.
Gavo didelius pinigus.
Automobilį nusipirko.
Sodą…
O žmonės pirko tą žaidimą vaikams, nes jis labai jiems patiko!
Ėjo laikas.
Pražilo programuotojas.
Užaugo vaikai.
Važiavo jis kartą automobiliu iš miesto į sodą.
Ir staiga kelyje jam suskaudo širdį.
Ir taip suskaudo – kad tiesiog bėda!
Reikėtų greitąją kuo skubiau iškviesti – bet, lyg tyčia, sustojo jis žemumoje, kur nėra telefono ryšio.
Pabandė jis pravažiuojančius automobilius stabdyti.
Bet visi, lyg tyčia, lėkė pro šalį nesustodami.
Pirmas… penktas… dešimtas…
Ir taip skubėjo, tarsi kažkur didžiausias gaisras būtų prasidėjęs!
Ir tik vienas po ilgo laukimo sulėtino greitį ir sustojo šalia jo.
“Pagaliau!“ – apsidžiaugė buvęs programuotojas, – “Štai kas mane išgelbės!“
Bet pasirodęs pro nuleistą langą jaunas vairuotojas, net neišklausęs jo, paskubomis šūktelėjo:
– Ei, tėvai, kur čia posūkis į N miestą?
– Koks posūkis? Koks miestas? – pralemeno programuotojas. – Argi tu nematai, kad man labai bloga?
– Matau! – linktelėjo vairuotojas. – Bet jei aš užsiimsiu jumis, tai prarasiu taškus.. tai yra… atleiskite, laiką ir pinigus!
Ir, staigiai rovęs iš vietos, nudūmė dideliu greičiu tolyn.
– Ir kas gi jus išmokė tokio beširdiškumo? – šūktelėjo jam pavymui buvęs programuotojas.
Ir staiga susigėdęs nutilo ties sakinio viduriu.
Jau kas, jei ne jis, turėjo žinoti atsakymą į šį klausimą…
Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt
Visiems gero savaitgalio 🙂 !
ruvi 
Ką pasėsi, tą ir pjausi,-tas pats moralas drūtai trumpai…
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai 🙂
Tikrai.. Ir čia parodoma plačiau – kartais tai, ką pasėja vienas, pjauna ir tie, kurie nesėjo.. Štai ką gali vienas žmogus, ir reikia jausti atsakomybę už tai, ką darome.. Todėl sėkime Gėrio ir Meilės sėklas 🙂 ..
PatinkaPatinka
Kuo vertas tavo gyvenimas, jeigu tu vis bijai nelaimės ir tik galvoji kad kiti tau PRIVALĖTŲ padėti ištikus jai? Nieko nieko neprivalo. O mano norai yra geri- aš noriu būti laisvas ir gyventi be niekeno pagalbos- savarankiškai iki gyvenimo baigties, netgi žiloje senatvėje, jeigu jos sulaukčiau, nes orumą praradę seni žmonės man kelia… ne kokius jausmus.
PatinkaPatinka
taip, Leksai, puikus Tavo noras, kuriam, bent jau aš, visiškai pritariu!
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
leksai, jūs dažnai pamatote netikėtą teksto pusę – tai labai įdomu 🙂 ..
Pritarsiu Algirdui – jūsų noras puikus. Ir tikrai nei vienas žmogus nesako sau jaunystėje: “Sulaukęs garbaus amžiaus aš noriu prarasti orumą!“ Bet kartais gyvenime nutinka tokie dalykai, nepriklausomai – bijome jų ar ne, kad žmonės ima ir palūžta.. ir ne visi atsitiesia. O kad yra tokia tendencija – iš aukšto žiūrėti į garbaus amžiaus žmones, aš pastebėjau. Na, bet gyvenimas tai su laiku “ištaiso“ – anksčiau ar vėliau, bet dauguma visgi sulaukia garbaus amžiaus 🙂 .. Ir kartais nėra lengva išsaugoti orumą senatvėje tarp bedvasių, egoistiškų žmonių.
Ir, žinoma, leksai, niekas niekam nieko neprivalo. Tai tiesa. Bet yra žmoniškumas, kuris ir “patikrinamas“ sunkiose arba kritinėse situacijose – kai turime kažkam padėti arba padaryti sprendimus, atsisakydami savo egoizmo. Ir paprašyti pagalbos – normalu, jei, aišku, gyvename tarp žmonių..
Dėkoju jums, kad pasukote diskusiją tokia netikėta linkme. Ačiū ir gražios jums dienos 🙂 !
PatinkaPatinka