* Dvasinės žinios negali būti piniginių-prekinių santykių objektu. Dvasinių žinių negalima pardavinėti, t.y., negali būti nustatyta jų “kaina“. Jos turi būti perduodamos besąlygiškai, kaip dovana – tik taip išsaugojamas jų tyrumas. Vienintelis galimas atsidėkojimo būdas – tai laisvanoriška auka.
* Tikras dvasinis Mokytojas niekada neprašo pinigų už mokymą. Jo misija absoliučiai nesavanaudiška, nes dvasinės žinios negali būti matuojamos ir vertinamos materialiu matu. Juk Mokytojas – tarsi gyvas laidininkas, per kurį perduodama Kūrėjo išmintis.
* Todėl Mokytojas gyvena kukliai, sąžiningai uždirbdamas pragyvenimui kažkokiu žemišku darbu. Kalbos apie energijų apykaitą, apie būtinybę imti pinigus už dvasines žinias – spekuliacijos ir pasiteisinimų ieškojimas. Pinigai – tai žemų vibracijų energija, nes susijusi su negatyvumo apraiškomis (savanaudiškumu, godumu..). todėl negali būti prilyginta dvasingumui (aukštų vibracijų energijai).
* Aukštų vibracijų energijų apykaita vyksta kitaip, nei piešia žemiškas protas: “aš-tau, tu-man“. Tai apykaita, kai dovanojamas gėris auga geometrine progresija: kiekvienas gavęs tokią dovaną žmogus kelia savo energijų vibracijas ir sąmoningai skleidžia, didina harmoniją toliau. Tai apykaita ne savo naudai, o visų labui.
* Tik nesavanaudiškas žmogus gali perduoti ir skleisti dvasines žinias – tai pagrindinis tikro dvasinio Mokytojo požymis. Jei tai tampa bizniu, Mokytojas puola į visas žemas sąmones būsenas: godumą, savanaudiškumą, egoizmą, susireikšminimą, priklausomybę nuo mokinių kiekio, pinigų kiekio ir pan., – jis tiesiog praranda dvasines savybes, kurios būtinos dvasiniam Mokytojui, todėl pradeda skleisti informaciją, atitinkančią jo sąmonęs lygmenį.
* Netikras mokytojas – didelis pavojus dvasinių žinių ieškotojui. Geriau jokio Mokytojo, nei netikras: jo nutiesti klystkeliai gali nuvesti labai toli nuo tiesos, įnešti sumaištį į žmogaus sąmonę ir nusivylimą dvasinėmis paieškomis. Tačiau kartais susitikimas su netikru “guru“ yra gera pamoka, galinti išmokyti atskirti tiesą nuo melo.
* Pagrindinis skirtumas tarp tikro Mokytojo ir netikro tame, kad tikrasis yra jo skleidžiamų dvasinių savybių pavyzdys: jis gyvena taip, kaip moko. Jis niekada nesigiria, nesiekia šokiruoti įvairiais fokusais. Jis siekia išlaisvinti iš melo, iliuzijų ir atveria pačio žmogaus dvasinį potencialą. Tuo tarpu netikras “guru“ stengiasi pririšti prie savęs (siekia naudos), sureikšmina save, suteikia sau nebūtų savybių, siekia aklo paklusnumo, manipuliuoja, žada mokiniams įvairių žemiškų “gėrybių“ (turtus, šlovę, sėkmę).
* Tikras Mokytojas nemanipuliuoja savo gebėjimais, kad paveiktų savo naudai kitus žmones. Jis niekada nemoko savo mokinių manipuliuoti kitų žmonių sąmone, psichika ar valia. Neskatina priešiškumo, nemenkina kitų.
* Jis atviras ir nuoširdus, šalia jo visada juntama ramybė. Jis geros širdies ir kilnus, tačiau gali būti ir griežtas, jei to reikia: jis daro viską, kad mokiniai išsivalytų nuo egoizmo apraiškų.
* Tikras Mokytojas duoda žmogui “raktus“, kurie “atrakina“ jo vidinį žinojimą, jo dvasinę jėgą, jis nieko nedaro už mokinį. Tai gali būti pokalbiai, praktikos, bet pagrindinis mokymas yra labai subtilus – iš širdies į širdį, kuris greičiau pajuntamas, o ne išgirstamas.
* Jis atsižvelgia į kiekvieno mokinio sąmonės būseną, unikalius gebėjimus ir skatina juos vystyti. Jis niekada nemoko to, kam mokinys nepasiruošęs.
* Dvasinis Mokytojas moko būtinų savybių dvasiniame kelyje: nuoseklumo, drausmės ir kantrybės, o užduotis skiria, atsižvelgdamas į augimo rezultatus. Tobulėjimas apima visas gyvenimo sritis, todėl visos jos palaipsniui harmonizuojamos, atsisakant visko, kas nutraukia į žemas sąmonės būsenas.
* Mokytojas padeda suvokti tam tikrų norų ir įpročių žalą, todėl būtina mokinystės sąlyga – doras gyvenimas ir žalingų įpročių atsisakymas.
* Tikras Mokytojas išaiškina mokiniui dvasinės evoliucijos dėsnį, priežasties-pasekmės dėsnio veikimo principą, žmonijos vienybės, sąveikos ir nekenkimo principus, Kūrinijos dėsnius. Tai atveria kelią į sąmoningą būtį ir sąveiką su aplinka, ugdo atsakomybę už savo veiksmus ir bendrą visų ateitį.
* Didelė laimė yra sutikti tikrą dvasinį Mokytoją! Jis padrąsina, įkvepia ir palengvina mokinio dvasinį augimą. Svarbiausia – Mokytojas parodo ir padeda atverti mokiniui jo vidinę dvasinę šviesą, kurią jis pradeda skleisti ir didinti harmoniją Žemėje 🙂 ..
(Iš paskaitų ir knygų parinko – ruvi.lt)
ruvi 