Kai gilės subrendo, tėvas ąžuolas iškilmingai joms pranešė:
– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas.
– Kvailystė. Mūsų viduje yra tik gilės branduolys, – nepatikėjo gilės.
– O aš jaučiu, kad manyje yra kažkokia paslaptis, – pasakė viena gilė ir nukrito į žolę.
Netrukus ji pajuto šalia šerno alsavimą.
– Nepražudyk miško, kuris yra manyje! – paprašė gilė.
Šernas sukluso, kriuktelėjo ir paliko ramybėje keistą gilę.
Kitą dieną peliukas surado gilę ir norėjo nutempti ją į savo urvelį.
– Manyje yra miškas, neliesk jo! – šūktelėjo gilė.
Peliukas išsigando ir pabėgo.
Vėliau šalimais skrido kėkštas, pamatė gilę ir pasičiupo ją.
– Nejaugi nori sunaikinti mišką, kuris yra manyje? – paklausė jo gilė.
Iš netikėtumo kėkštas vos neišmetė gilės, bet paskui suėmė ją tvirčiau ir nuskrido tolyn.
Kėkštas atskrido į stepės vidurį ir paragino gilę:
– Trauk greičiau tą mišką iš savęs, jis labai reikalingas stepei!
– Aš kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Turiu įminti šią paslaptį, – atsakė gilė.
– Kvailystės, – sumurmėjo kėkštas ir paliko keistą gilę ramybėje.
Gilė pasiliko stepėje ir peržiemojo nedidelėje duobutėje. O pavasarį, gavusi vandens, išleido į žemę pirmąją šaknį.
Paskui iš gilės pasirodė švelnus ūgliukas su dviem lapeliais.. “Tai jau truputį panašu į mišką!“ – apsidžiaugė gilė.
Praėjo daug metų. Stepės viduryje subujojo didelė ąžuolų giria.
O girios pirmtakas, didžiulis vešlus ąžuolas, kasmet aiškino gilėms:
– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas. Ir pamatys tą mišką tik ta gilė, kuri tuo patikės 🙂 !..
(Iš A. Lopatino knygos “Pasakos vaikams ir suaugusiems“, vertė – ruvi.lt)
Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !