Pasaka apie monetas

Kažkada, labai seniai, viename gražiame kaimelyje gyveno žmonės, kurie augino vaikus, mylėjo žemę, dirbo ir laisvai keitėsi tuo, ką užaugino ir pagamino.

Mainams surengdavo mugės dieną ir suveždavo įvairiausias gėrybes: miltus, kiaušinius, pieną, grūdus, duoną, viščiukus, karvutes, šaukštus, puodynes, kėdes, audinius.. Kad įvyktų sąžiningi mainai, jie tardavosi – ką į ką keis.

Kaimo žmonės buvo labai draugiški: kai reikėdavo kažkam statyti namą, taisyti stogą ar klėtį – visi žmonės susirinkdavo į talką. Jie žinojo – jei kažkam reikės pagalbos, visi susitelks ir padės.

Bet vieną kartą į mugės aikštę atėjo nepažįstamas žmogus. Jis pradėjo šaipytis iš kaimiečių mainų, vadindamas juos primityviais ir apgailėtinais. Tuomet žmonės pasidomėjo – ką geresnio jis gali pasiūlyti.

Atėjūnas paprašė žmonių, kad atneštų jam ožio odą. Kai ją atnešė, jis supjaustė ją į nedidelius vienodus gabalėlius ir kiekvieno viduryje uždėjo didelį mėlyną antspaudą.

Paskui išdalino kiekvienam po dešimt gabalėlių ir paaiškino, kad kiekvienas antspauduotas odos gabaliukas vadinamas moneta ir atitinka vieną trijų dienų viščiuką.

– Dabar galite jais prekiauti: tai patikimiau ir saugiau, nes viščiukai derybų metu gali ir nugaišti..

Idėja buvo nauja, niekam negirdėta ir visus labai sudomino. O ir mainai dėka tų monetų vyko greičiau, todėl pamažu į naujuosius mainus įsitraukė visas kaimas.

O kai jau visi pradėjo prekiauti naujoviškai, atėjūnas lyg tarp kitko pridūrė:

– Išvažiuoju, bet po metų aš sugrįšiu, ir norėčiau, kad kiekvienas iš jūsų atneštų man vienuoliktą monetą – tai bus mokestis už mano pasiūlytą naujovę. Juk ji patobulino jūsų prekybą..

– Bet iš kur mes gausime tą vienuoliktą monetą, juk tu išdalinai mums po dešimt?..

Atėjūnas gudriai nusišypsojo ir išeidamas atsakė:

– Greitai patys suprasite..

Ir iš tiesų – netrukus visi suprato: esmė tame, kad kiekvienas dešimtas žmogus turėjo prarasti visas savo monetas (net jei ir labai stengėsi jas išlaikyti), kad kiti devyneri gautų po vienuoliktą monetą.

Reikėjo kažkaip suktis, todėl netikėtai įsijungė apgaulė ir sukčiavimas – kai kurie netrukus “pamiršo“ monetos atitikmenį, o gudriausieji pradėjo štampuoti naujas monetas.

Kaimo bendruomenė pradėjo dėl to pyktis ir skaldytis į turtuolių, pasiturinčių ir nuskurdusių grupes. Žmonės nustojo bendrauti, susvetimėjo, susipriešino.

O kartą, kai stiprus viesulas sugriovė vienos šeimos namus, buvę draugai ir net giminės neatėjo į pagalbą.. Paskui nepadėjo dar vienam, kitam pakliuvusiam į bėdą – jos dabar pasipylė lyg iš gausybės rago. Ir atėjūnas pradėjo prašyti dvyliktos, tryliktos, keturioliktos monetos..

Taigi, naujoji tvarka – o iš esmės viso labo antspauduotas odos gabalėlis – sunaikino vienybę, bendradarbiavimą, savitarpio pagalbą – amžinas vertybes, kurios darniame kaimelyje buvo perduodamos iš kartos į kartą ir kurių dėka buvo kuriamas laimingas bendruomenės gyvenimas.

O vietoje amžinų vertybių susidarė terpė nematytoms blogybėms: gobšumui, pavydui, savanaudiškumui, apgaulei, abejingumui, konkuravimui.. Baigėsi laimingos dienos. Prasidėjo kova už išgyvenimą.

Moralė: štai kaip paprastai, atrodytų, nekalta “vienuolikta moneta“ gimdo godumo virusą ir naikina žmoniškumą. Tuomet svarbiausios – tik monetos..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Šviesaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !