Sandėris

Šiuolaikinė visuomenė ignoruoja dorovę, todėl jos vietą (tuščia vieta nebūna..) užima vartotojiškos visuomenės šablonai. Kartais net nepastebime, kad vis dažniau pradedame derėtis: apsimoka-neapsimoka, o kas man už tai, kiek gausiu, ar verta, kokia nauda..

Ir keista net ne tai, kad žmogus – vienintelė gyva būtybė Žemėje, mokanti už savo gyvenimą, bet tai, kad daugeliui tai atrodo normalu. Tarsi tai būtų vienintelis įmanomas gyvenimo būdas..

Ir deramės jau ne tik piniginiuose reikaluose – santykiuose tarp žmonių taip pat siekiame naudos: tuokiamės iš išskaičiavimo, draugaujame su “reikalingais“ žmonėmis, tikimės palikimo. Nors.. širdies gilumoje ilgimės ir žmoniškumo: besąlygiškos meilės, nuoširdžių santykių, draugiškos šeimos, geranoriškumo..

O realybėje net į meilę žiūrime itin pragmatiškai. Pažiūrėkite į bet kokią pažinčių svetainę, arba paklauskite jaunos merginos – kokio ji norėtų vyro? Visos nori turtingų arba bent jau pasiturinčių sutuoktinių. O ką siūlo mainais? Jaunystę ir grožį – toks sandėris!

Bet pažvelkime į tokių sandėrių absurdiškumą, kai pradeda derėtis du savanaudžiai – štai epizodas iš realaus gyvenimo, kurį neseniai radau internete:

.. Viename iš amerikiečių pažinčių svetainių viena mergina prisistatė taip:

“Aš – graži, linksma ir protinga mergina. Noriu ištekėti už vaikino, kuris per metus uždirba ne mažiau kaip 500 tūkstančių dolerių.“

O vienas jaunas finansistas nepatingėjo atsakyti jai iš esmės:

“Aš perskaičiau tavo prisistatymą su dideliu susidomėjimu. Ir štai kaip man viskas atrodo.

Tavo pasiūlymas, žvelgiant tokio vaikino, kaip aš, akimis – vienareikšmiškai blogas sandėris. Ir aš paaiškinsiu, kodėl.

Jei kalbėsime tiesiai – tu siūlai savo grožį mainais į mano pinigus. Puiku. Bet juk tavo grožis pradės blėsti, o mano kapitalas – tik didės.

Žinoma, mano kapitalo augimo galimybe galima suabejoti, bet tu gražesnė tikrai netapsi!

Taigi, jei kalbėsime ekonomikos terminais, tu – prarandantis vertę, nuostolingas aktyvas, o aš – pelningas aktyvas.

Ir tu – ne tik prarandantis vertę aktyvas: tavo vertė krenta vis greičiau: po dešimties metų į tave niekas nė nepažiūrės.

Pirkti tave (o tu to prašai) – blogas biznis, todėl aš mieliau išsinuomuočiau tave.

Jei mano žodžiai pasirodys tau žiaurūs, pagalvok apie tai, kad – jei tik mano pinigai dings, taip pat pasielgsi ir tu.

Ir jei jau iki galo atvirai – kai tik tavo grožis išblės, man teks atsikratyti šio aktyvo.

Viskas labai paprasta. O sandėris, kuris naudingas man – tai pasimatymai, o ne santuoka.

Tikiuosi, aš tau padėjau.

Tiesa, jei esi pasiruošusi aptarti nuomos variantus – duok man žinią!“

Štai tokia situacija iš gyvenimo.. Kai girdime tokius jaunų merginų reikalavimus – priimame kaip normalų dalyką. Bet kai parašomas lygiavertis atsakymas – situacija atrodo absurdiška, nežmoniška.

Mes esame Žmonės. Ir nors esame vienintelės gyvos būtybės Žemėje, priverstos mokėti už savo gyvenimą, turime taip pat ir išskirtines prigimtines savybes: mes mokame mylėti ir kurti.

Todėl atsisakykime vartotojiško požiūrio į gyvenimą – jis žlugdo mūsų žmoniškumą. Susigrąžinkime dorovinius pagrindus – tuomet pradėsime mylėti ir kurti, o sandėriams tiesiog nebeliks vietos mūsų gyvenime 🙂 .

Skambutis Kūrėjui :)

– Alio! Sveiki, gal galėčiau pasikalbėti su Kūrėju?

– Laba diena. Tuoj, palaukite.. Jungiu!

– Labas, širdele mano! Įdėmiai tavęs klausau!

– Laba diena! Kūrėjau, artėja Naujieji metai.. Gal galėčiau paprašyti, kad išpildytum mano norą?..

– Žinoma, brangioji. Bet prieš tai sujungsiu tave su norų pildymo tarnyba, o tu pasistenk suprasti, kur anksčiau suklydai..

Ragelyje pasigirdo operatoriaus balsas: “Palaukite minutėlę.. Jungiame su norų skyriaus atstovu“.

– Sveiki! Ką jūs norėtumėte sužinoti?

– Sveiki. Mane pas jus nukreipė Kūrėjas. Jis pasakė, kad prieš įvardinant naują norą, reikėtų paklausyti ankstesnių..

– Supratau, minutėlę.. Štai jūsų norai. Jūs klausote?

– Taip, įdėmiai..

– Pradėsime nuo praėjusių metų pradžios:

“Kaip nusibodo darbas!“ – (Įvykdyta: “šis darbas – nusibodo“);
“Vyras nekreipia į mane dėmesio“ – (Įvykdyta: “vyras nekreipia dėmesio“);
“Gerai būtų nors nedaug pinigų“ – (Įvykdyta: “pinigų – nedaug“);
“Tos draugės kvailos!“ – (Įvykdyta: “draugės – kvailos“);
“Man nors bet kokį butuką!“ – (Įvykdyta: 10 aukštas, kiauras stogas – prašė “bet kokio buto“);
“Man nors mažą mašinytę!“ – (Įvykdyta: “maža mašina“ – senos laidos “Zaporožietis“);
“Važiuočiau bet kur, kad tik būtų atostogos!“ – (Įvykdyta: “atostogos bet kur“ – pas anytą į sodą, jai reikia pagalbos ravint daržus);
“Niekas nedovanoja man gėlių..“ – (Įvykdyta: “gėlių niekas nedovanoja“)…

– .. Tęsti? Sąrašas labai ilgas..

– Ne, ne!.. Aš supratau! Sujunkite mane, prašau, su Kūrėju!

– Kūrėjau, aš viską supratau!! Turiu būti atidi kiekvienai savo minčiai, nes nuo jų viskas priklauso.. Todėl dabar prašau stiprybės, kad išsaugočiau meilę ir pozityvumą. Norėčiau dar pagalvoti apie tai.. Ar galiu paskambinti tau vėliau?

Ragelyje nuskambėjo linksmas Kūrėjo balsas:

– Žinoma, brangioji! Kada tik panorėsi 😉 !

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems laimingų Naujųjų metų! 😀