Patirtis išmoko..

Gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar. Mes nuolat laukiame kažkokių įvykių ateityje arba klaidžiojame praeityje, todėl praleidžiame ar pilnai neišgyvename to, kas vyksta dabar – taip gimsta greitai prabėgančio laiko iliuzija.

Svarbiausi gyvenime – mūsų artimi žmonės. Jie svarbesni už darbą, hobį, pramogas, kompiuterį. Branginkime juos. Jie – geriausi mūsų mokytojai ir visų mūsų savybių (gerų ir blogų) katalizatoriai. Apie tai yra posakis: “Tavo gebėjimas besąlygiškai mylėti matomas tavo požiūryje į artimuosius“..

Daiktai gali užvaldyti visą gyvenimą, jei pasiduosime vartotojiškam požiūriui. Daiktai ne tik kaupia dulkes, reikalauja priežiūros, bet ir užvaldo mūsų dėmesį, laiką ir iškreipia pasaulio suvokimą. Todėl pirkime tik tai, kas tikrai būtina.

Geriau – paprasčiau. Gyvenimas dabar toks painus, kupinas įpareigojimų ir prievolių, kad bet koks papildomas sudėtingas veiksmas daro jį dar sunkesniu. Todėl – stenkimės gyventi kuo paprasčiau – tai suteikia erdvę džiaugsmui ir laiką kūrybai.

Sąžiningumas su pačiu savimi – tai laisvė. Saviapgaulė – viena klastingiausių iliuzijų, iš kurios itin sunku išbristi. Tuo tarpu sąžiningumas visada veda teisingiausiu ir tiesiausiu keliu į tobulėjimą.

Diplomas ant sienos nepadaro padoriu žmogumi. Žmoniškumas – visa ko pagrindas ir esmė žmonių gyvenime. Posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus harmonizuoja ir tobulina ne tik savo profesiją, bet ir visą savo aplinką.

Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Realus dalykas, kuriuo galime paveikti kitų reakciją – geriausiai atlikti tai, ką galime iš savo pusės ir neprovokuoti konfliktų. Mes galime tapti geru pavyzdžiu kitiems.

Mes ne visada teisūs.. Mums atrodo, kad žinome atsakymus į visus klausimus, tačiau taip nėra. Dažniausiai mūsų žinios yra tarpinės (juk mokomės visą gyvenimą), todėl nebūkime kategoriški.

Geranoriškumas – bendravimo pagrindas. Turime įkvėpti, padrąsinti žmones ir matyti jų gerąsias savybes – tik taip motyvuosime juos geriems darbams. Negalima žeminti ar išjuokti žmonių, o ypač vaikų ar jaunimo. Tai žiauru – juk tokiu būdu galima suluošinti žmonių likimus.

Kartais pagalbos sulaukiame iš ten, iš kur nesitikime. Būna ir taip: neretai ne artimieji, bet nepažįstami ar menkai pažįstami žmonės ištiesia pagalbos ranką, pasirūpina, atgaivina pasitikėjimą savimi ir žmonėmis. Tai nuostabi gyvenimo dovana!

Reikia būti savimi. Kurti įvaizdį, t.y., stengtis būti tuo, kuo nesi – beprasmiškiausias užsiėmimas. Pirma – galima “suaugti“ su kauke ir galutinai save prarasti, antra – žmonės jaučia vaidybą, ir tai juos atstumia.

Viskas keičiasi – prisiminkime tai nevilties akimirką! Leiskime nurimti emocijoms, nes jos labai susiaurina situacijos matymą. Aprimę ir atgavę dvasinę pusiausvyrą, viską pamatysime platesniu žvilgsniu ir būtinai atrasime sprendimus.

Amžius – tai tik skaičiai. Kai žmogui 20 metų, jam atrodo, kad 50 – gili senatvė. Bet kai jam 50 – jis jaučiasi tarsi trisdešimtmetis.. Amžius neturi įtakoti mūsų požiūrio į gyvenimą – išliksime visada kupini jėgų ir entuziazmo, jei mylėsime gyvenimą ir džiaugsimės tuo, ką turime.

Viskas, kas alina ir žaloja kūną – nėra būtinybė, todėl galime sąmoningai to atsisakyti. O sveika mityba, fizinis aktyvumas, buvimas gamtoje, pozityvus mąstymas, kūryba ir harmoningas bendravimas – būtini sveikatos faktoriai.

Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui. Todėl turime būti sąmoningi, žingeidūs ir mokytis atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes. Taip pat užduoti sau svarbius klausimus: “Kas aš esu?“, “Kokiame pasaulyje gyvenu?“, “Ką turiu nuveikti, kad jis būtų geresnis?“

Mums duota žymiai daugiau, nei galime pamatyti. Esmių esmė: dvasia kuria formas, todėl – blogas žmogus negali sukurti gerų dalykų, ir atvirkščiai, geras – blogo. Tik nuolat dvasiškai augdami ir tobulėdami mes peržengiame tas nematomas suvokimo ribas.

Sąmonės transformacija – minčių, emocijų ir jausmų išgryninimas. T.y., mums įprasto elgesio pakeitimas į daug geranoriškesnį, širdingesnį bendradarbiavimą visų labui ir vienybei.

Meilė – atsakymas į visus klausimus. Tai vienintelė kurianti jėga Žemėje ir Visatoje. Tai besąlygiško gerumo žmoguje matas. Tik besąlygiškai mylėdami galime padaryti pasaulį geresniu – kupinu meilės, harmonijos ir visapusiško klestėjimo.

Reklama

Laiškas augančiai dukrai

Miela dukrele,

Rašau tau šį laišką sėdėdamas mūsų vietinio prekybos centro kosmetikos skyriuje. Neseniai draugas man atsiuntė žinutę iš kito panašaus skyriaus ir parašė, kad tai viena iš labiausiai slegiančių vietų pasaulyje.

Aš norėjau išsiaiškinti – ką jis turėjo omenyje. Ir štai aš čia, ir, atrodo, jau pradedu sutikti su juo.. Žodžiai turi didelę galią, o žodžiai iš šio skyriaus lentynų – tuo labiau.

Pavyzdžiui, tokie:

– Grožis už prieinamą kainą;
– Nepriekaištinga;
– Švytinti jėga;
– Apsinuogink;
– Mesk iššūkį amžiui;
– Pasirink svajonę; ir t.t..

Kai augini vaikus, supranti, kad jie tokie patys svarbūs, kaip ir kiti namiškiai – jie unikalūs, apdovanoti tokiu pačiu gyvenimu, gabumais ir kūrybine jėga – kaip ir kiekvienas žmogus.

Tačiau sėdėdamas šiame skyriuje pradedu suvokti, kad dauguma žmonių nematys tavo unikalumo. Jiems tu būsi tiesiog veidas ir kūnas, į kuriuos turi būti malonu pažiūrėti. Ir jie tau sakys – kaip turi atrodyti, kad turėtum nors kažkokią vertę ir įtaką.

Bet aš tikiuosi, kad mano žodžiai nusvers šio pasaulio žodžius. Galbūt, tėvo žodžiai gali išgelbėti dukrą nuo tos gėdos, kuri jau tapo norma, bei įskiepyti jai gilų ir nepajudinamą orumo ir grožio pojūtį.

Tėvo žodžiai – ne kažkokie stebuklingi, tiesiog juose įdėta kita prasmė:

Švytinti jėga – tegul tavo jėga bus ne tavo nagų blizgesyje, bet tavo sieloje! Dukrele, pasistenk suprasti – kas tu esi – ir atkakliai eik per gyvenimą su šiuo žinojimu: tegul nedrąsiai, bet nuosekliai.

Pasirink svajonę – bet tik ne iš prekybos centro lentynų! Atrask taiką ir ramybę savo širdyje – būtent joje gimsta tikra svajonė. Suprask, ką nori nuveikti šiame pasaulyje, o kai pasirinksi – siek savo svajonės sąžiningai ir nei akimirkai neprarasdama vilties.

Apsinuogink – šis pasaulis ragina tave nusimesti rūbus. Bet, prašau, nedaryk šito! Geriau nusiimk.. “boksininko pirštines“! Nebūk agresyvi, nedemonstruok jėgos. Kalbėk tai, kas yra tavo širdyje, būk jautri. Mylėk šį pasaulį, kuris jau seniai pamiršo, ką tai reiškia..

Nepriekaištinga – tai iliuzija, kurią skleidžia žmonės, kuriems rūpi tavo piniginė. Jei ieškosi tobulumo, tegul tai bus nepriekaištingas geraširdiškumas – sau ir kitiems.

Mesk iššūkį amžiui – ir vėl bėgimas paskui paskui iliuziją.. Jaunystė praeina, bet juk dvasia neturi amžiaus! Ji visada myli, kuria ir džiaugiasi. Geriau mesk iššūkį savo dvasios sustabarėjimui.

… Dukrele, tau patinka rožinė spalva ir nėrinukai, ir aš, žinoma, suprasiu tave, jei vieną dieną tau parūps kosmetika. Tačiau aš nuoširdžiai trokštu, kad daug svarbesni tau būtų trys žodžiai, kuriuos kartą man pasakei.

Prisimeni – aš tavęs paklausiau:

– Kas tavyje gražiausia?

– Tai, kas viduje! – nedvejodama atsakei tu.

Šie tavo žodžiai tokie ryškūs, kad jokia kosmetika niekada jų neužgoš!..

.. Iš širdies – į širdį.. –

Tavo tėtis

(Pagal Kelly M. Flanagan, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio ir saulėtos nuotaikos! 🙂

Atgailos jėga

Neretai atgailą įsivaizduojame kaip kažkokį abstraktų religinį jausmą, lydimą nesibaigiančios kančios, savigraužos ir kaltės jausmo. Tačiau toks vaizdinys tolimas nuo tiesos. Miglotai suprantame atgailos prasmę tik todėl, kad retai ją išgyvename.

Mes dažniau gailimės kažko nepadarę arba kažką padarę, apgailestaujame, jei kažkas nepavyko, bet žodį “atgaila“ labai retai teištariame (nebent maldoje..), o atgailaujame dar rečiau.

Suvokti atgailos esmę galime pažvelgę į mūsų gyvenimą – ryškiausiai ją pamatome situacijoje, kai įskaudiname kitą žmogų ir turime už tai atsiprašyti.

Ar susimąstėte – kodėl atsiprašymas ne visada veiksmingas? Na, atrodytų – atsiprašėme, atlikome gerą darbą, bet.. vietoje palengvėjimo širdyje lieka kažkoks kartėlis, o kartais net sunkumas.. Kaip manote – kodėl?

Ogi todėl, kad nėra atgailos. Jei kažką įskaudinome – turime ne tik atsiprašyti, bet ir nuoširdžiai pasigailėti (atgailauti) dėl to, kad suteikėme žmogui skausmą.

Jei atsiprašome, bet nėra gilios vidinės atgailos – reiškia, mes nesupratome, nepajutome kito žmogaus išgyvento skausmo.

Toks atsiprašymas – tiesiog formalumas. Be gilios vidinės atgailos geriau visai neatsiprašinėti, nes formaliu atsiprašymu galime įskaudinti žmogų dar labiau.

Sutikite, dauguma iš mūsų tai patyrė: štai žmogus ateina, lyg ir atsiprašo, bet.. norisi, kad jis kuo greičiau išeitų ir daugiau nebesugrįžtų.

Formalūs atsiprašymai nemalonūs, todėl norisi, kad tas tuščiažodžiavimas, vaidyba kuo greičiau pasibaigtų ir žmogus paliktų jus ramybėje. Bet kodėl?

Todėl, kad mes jaučiame – kas iš tiesų yra žmogaus širdyje.. kad tai netikra, nenuoširdu. Kad jam tiesiog norisi vienaip ar kitaip greičiau viską užglaistyti. Jis nori atrodyti geras.

Bet jis nepajuto to, ką mes išgyvenome. Jis suteikė skausmą, bet to nesuprato, o dabar nori kažkaip išsklaidyti nemalonią jam pačiam situaciją: ko jūs dar norite – štai, juk jis atsiprašė..

Jis ištarė atsiprašymo žodžius. Jis galvoja, kad to pakanka – išoriškai jis mandagus. Ir jis nuoširdžiai nesupranta – kodėl jo atsiprašymas nemalonus. Ko dar trūksta?..

Atgailos. Ne ašarų ar iškreipto kančios veido, o supratimo – ką išgyveno kitas žmogus. Tik tokiu atveju pajusime nuoširdžią atgailą ir atsiprašymas bus tikras, išlaisvinantis.

Kad suprastume kito žmogaus skausmą, turime pastatyti save į jo vietą. Todėl galime tiesiai paklausti – kuo jį įskaudinome, ką jis pajuto, būtent kokie žodžiai ar veiksmai jį įžeidė.

Jei būsite nuoširdūs – žmogus atsivers ir viską papasakos, užsimegs ypatingas savitarpio supratimas.. ir abu pajusite didelį palengvėjimą..

Nes jūs tiesiog pažiūrėsite į savo žodžius ar poelgius kito žmogaus akimis ir pajusite gilią vidinę atgailą. Tik ji gali panaikinti jūsų žeidžiančių veiksmų pasekmes ir įskaudinto žmogaus kančią.

Taigi – atgailos jėga didžiulė.. Nors kartą giliai išgyventa, ji keičia žmogų: jis tampa taikus ir geranoriškas. Ji išmoko suprasti ir pajusti kitus žmones. Išmoko neskaudinti kitų. Atleisti sau ir kitiems.

Atgaila išgrynina žmogų.

Emocinės ir psichinės sveikatos faktoriai

Įvairiuose dvasiniuose mokymuose ir populiariosios psichologijos knygose dažnai minima vidinė pusiausvyra. Ji labai svarbi, nes nuo jos priklauso mūsų emocinė, psichinė ir net fizinė sveikata.

Tačiau kaip ją pasiekti? Stresų ir stresorių mūsų gyvenime apstu: kartais vos spėjame į juos reaguoti, todėl nėra net laiko apie tą vidinę pusiausvyrą pagalvoti – reaguojame, kaip galime..

Statistika teigia: negatyvių psichinių faktorių augimas įtakoja, kad visiškai psichologiškai sveikų žmonių tėra apie 35% . O nuo 22% iki net 89% žmonių prie stresų ar traumuojančių gyvenimo aplinkybių adaptuojasi savarankiškai! Tačiau nemažai ir palūžta, nes žmogaus psichika turi pakantumo ribas..

Kad nepalūžtume, turime žinoti, kad vidinės pusiausvyros nepasieksime slopindami emocijas ar vengdami stresų. Yra tam tikri emocinės ir psichinės sveikatos faktoriai – ir tik jų visuma gali suteikti vidinę pusiausvyrą. Kokie jie?

Pirmiausia – gebėjimas besąlygiškai mylėti. Priimti žmones tokius, kokie jie yra – be idealizacijos ar pažeminimų. Tai sugebėjimas dovanoti (o ne imti, reikalauti), atsiverti kitam žmogui. Kuo mažiau nepagrįstų lūkesčių kitų atžvilgių – tuo mažiau nusivylimų ir streso.

Gebėjimas dirbti. Turima omenyje ne tik profesija, bet pirmiausiai – kūrybinis potencialas, kažko naujo kūrimas. Žmogui svarbu jausti, kad tai, ką jis daro, turi prasmę ir reikšmę kitiems.

Žaismingumas, lengvumas. Tai ne vaikiškumas ar kvailiojimas, bet mokėjimas pritaikyti (vietoje ir laiku) žodžius, simbolius, posakius, metaforas ir gebėjimas pajuokauti.

Saugūs santykiai. Mūsų laikų ypatumas – bendravime žmonės patys kuria įtampą ir problemas, todėl neretai santykiai nesveiki, traumuojantys, nesaugūs, nes grįsti priklausomybe, prievarta, spaudimu..

Autentiškumas. Savęs, savo individualumo suvokimas – juk dažnai žmonės daro ne tai, ką nori ir gali. Dažnai jie net nesupranta, nesusimąsto – ko jie iš tikrųjų nori.

Gebėjimas priimti (mylėti) save. Realus savęs vertinimas: priimti visas savo puses – vystyti savo gabumus ir talentus, taisyti klaidas. Išlikti savimi, išsaugoti orumą – jis neturi priklausyti nuo to, ką kažkas pasakė ar nepasakė, padarė ar nepadarė.

Orientacinė vertybių sistema. Labai svarbu, kuo žmogus vadovaujasi gyvenime, todėl jis turi suprasti – kokioje sistemoje gyvena, kokie yra bendražmogiški dorovės, moralės, etikos principai ir būtinai jais vadovautis.

Gebėjimas atsigauti po streso. Tai mokėjimas adekvačiai įvertinti situaciją, adaptuotis, neleisti emocijoms valdyti, priimti tai, ko negalima pakeisti.

Mąstymo lankstumas. Sugebėjimas pamatyti kelis sprendimų variantus įvairiose situacijose.

Balansas tarp to, ką žmogus daro sau ir kitiems. Tai galimybė būti savimi, rūpintis savo poreikiais ir kitų žmonių poreikiais, nepažeidžiant nei vienos pusės interesų. T.y., nebūti išnaudojamu ir pačiam neišnaudoti.

Mokėjimas pažvelgti į save ar situaciją iš šalies. Labai vertingas gebėjimas, nes leidžia pamatyti tikrąsias problemas ir tuo pačiu – jų sprendimų būdus.

Empatija. Žmogus su išvystytu empatijos jausmu supranta, kad kiti žmonės turi savo charakterio ypatumų ir nereikalauja, kad jie atitiktų jo lūkesčius ir reikalavimus. Jis supranta žmones, moka išklausyti, atleisti, susitarti, paguosti.

Šių faktorių visuma leidžia ne tik išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir būti visapusiškai sveikam, bet ir pačiam nekurti stresinių situacijų – sutikite: juk tai taip pat labai svarbu.

Mano manymu, tai tiesiog tikro, gero žmogaus savybės, kurios ir sudaro mūsų dvasinę stiprybę – tą vidinę ašį, kuri neleidžia palūžti jokiomis aplinkybėmis.