* Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sveikas ir sėkmingas. Kiekvienas žmogus nori, kad jo vaikai būtų laimingesni už jį. Ir nuo to dažnai prasideda tėvų ir vaikų problemos..
* Visi mes atėjome į šį pasaulį augti dvasiškai ir vystytis kaip Žmonės. Deja, tėvai ne visada supranta, kad vaikai turi vystytis ir kad jiems reikalingas palaikymas.
* Jei tėvai suteiktų palaikymą savo vaikams – viskas būtų kitaip. Dabar gi vaikai dažniausiai auginami naudojant prievartą – tėvai reikalauja to, kas vaikui nereikalinga, nes nori to, ko nepasiekė patys arba kas jiems asmeniškai atrodo gėris.
* Tėvams reikėtų dažniau savęs paklausti: ar tikrai jiems reikalinga tai, ko jie reikalauja iš vaiko, ir – ar tikrai vaikui to reikia?
* Vaikas jaučiasi kaltas, jei negali padaryti tai, ko reikalauja iš jo tėvai. Su kaltės jausmu jis jaučiasi blogas ir nuolat stengiasi užsitarnauti gero vaiko vardą.
* Kai vaikas nuolat verčiamas kažką daryti, jis atpranta savarankiškai mąstyti ir praranda iniciatyvą. Galiausiai vaikas taip pripranta prie komandų, kad be jų jau negali gyventi.
* Kai auklėjime naudojama prievarta, slopinama vaiko laisva valia ir pasirinkimo laisvė – o tai tas pats, kas gyventi be oro.. Toks slopinimas automatiškai įjungia vidinį protestą.
* Protestas negali būti ilgai slopinamas, todėl prasiveržia aktyvia forma – tokiu atveju tėvai pavadina vaiką blogu žmogumi. Tai palieka tokį gilų antspaudą, kad kartais žmogus visą gyvenimą stengiasi nuo jo apsivalyti..
* Vyresnioji karta dažnai sako, kad jaunimas ir vaikai blogi. Tačiau taip nėra: reikia žiūrėti į save, nes suaugusieji – lyg šaknys, o jaunoji karta – nauji vaisiai, kuriuos maitina tos šaknys.
* Didžiausi mokytojai gyvenime – mūsų artimieji, ypač mūsų vaikai, nes viskas, kas vyksta su jais, skaudina arba džiugina mus labiausiai.
* Žmonių gyvenime dabar labai daug streso. Todėl žmonės neramūs, vis blaškosi, bėga, kovoja su gyvenimu.. O juk kovoti su gyvenimu – reiškia jo nekęsti.
* Gyvenimas visada grąžina žmonėms tai, kas jam siunčiama – tai dėsnis – ir tuo pačiu suteikia progą savo klaidas ištaisyti. Klaidas reikia taisyti, o ne kaltinti save.
* Dvasiniai dėsniai veikia materialų pasaulį. Jei nesilaikome šių dėsnių – kenčiame, nes negalime jų nei pakeisti, nei pažeidinėti be pasekmių.
* Šeimoje moteris – dvasinio pasaulio kūrėja, vyras – materialaus kūrėjas.
* Tas, kuris moka būti Žmogumi (žmonišku, o ne geru ar blogu) – yra harmoningas: jo gyvenime pusiausvyra, laimė, sveikata, sėkmė.
* Jei tėvai yra Žmonės (žmoniški, o ne geri ar blogi) – tuomet ir jų vaikams žmoniškumas yra savaime suprantamas dalykas.
* Vaikas – tėvų suma. Viskas, ką turi tėvai, išreiškia ir vaikas. Vaikas – tėvų veidrodinis atspindys. Tai, kas vyksta su tėvais, visada turi poveikį vaikui. Kai tėvai gerina savo gyvenimą ir gyvena darniai, jie gerina ir savo vaiko dvasinę būseną.
* Svarbiausia – tai, kas žmonių širdyje, o ne tai, ką demonstruojame bendraudami. Mes galime vaidinti mandagumą, gražų bendravimą, o širdyje nešiotis pyktį..
* Visos problemos ir negatyvumas – dėl meilės trūkumo. Viską gyvenime turime daryti tik iš meilės, o ne iš pykčio ar baimės.
* Tarnauti žmonijai – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi.
* Nėra pasaulyje stebuklų. Vienintelis stebuklas – kasdieninis dvasinis darbas. Ir didelė laimė, kad jis niekada nesibaigia! Visiems linkiu būtent tokios laimės!
Mintys iš Luule Viilma paskaitos, visa paskaita čia.
ruvi 