Sielos gydytojas :)

– Viso geriausio, mieloji, ir atminkite: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…

– Laba diena, daktare!

– Laba diena. Kuo skundžiatės?

– Sielą maudžia. Juk jūs sielos gydytojas?

– Žinoma. Ar jūsų sielą kažkas sužeidė?

– Nežinau. Galbūt… Aš jos lyg ir nejaučiu. Aš apskritai silpnai jaučiu, pavyzdžiui – nemoku pasakyti “myliu“.

– Tikrai? Na, tai paplitęs susirgimas. Pabandykite įkvėpti. Giliau, dar giliau… Kodėl jūs taip įsitempusi?

– Negaliu giliau kvėpuoti. Man gniaužia kvapą.

– Taip ir užrašysime: neleidžiate sau kvėpuoti pilna krūtine. O dabar nekvėpuokite. Dar ne, dar… Viskas, įkvėpkite. Panašu, kad jums tai įprasta – nekvėpuoti?

– Kodėl? Aš lyg ir kvėpuoju…

– Būtent: “lyg ir“. O iš tiesų tik apsimetate. Juk jūs bijote atsiverti. Visus savo jausmus slopinate. Neleidžiate sau jų išreikšti!

– Bet juk tai nepadoru – rodyti savo jausmus. Aš juos užgniaužiu vos užgimusius.

– Štai ir išryškėjo jūsų kvėpavimo problemų priežastys. Jūs prikaupėte daugybę vos užgimusių jausmų: jų pilna krūtinė. Todėl ir negalite giliai kvėpuoti. O užgniauždama savo jausmus jūs darote nusikaltimą prieš save pačią!

– O ką turėčiau su jais daryti?..

– Pripažinti, kad jie yra, įvardinti juos ir leisti jiems būti.

– Bet gal aš vėliau su jais išsiaiškinsiu. Aš juk ne dėl to atėjau, o todėl, kad nemoku pasakyti “myliu“.

– Na, gerai, leiskite, aš jūsų paklausysiu.

– Oi, ne! Man jau baisu!

– Štai ir jūsų baimes atradome! Bet juk jums neskauda, ko bijote?

– Skausmo bijau, nenoriu, kad skaudėtų.

– Na va… O kas jums sukelia skausmą?

– Kai suklystu. Kai apgauna. Kai įžeidžia. Daug kas…

– Mieloji, bet juk jūs tiesiog bijote mylėti!

– Aš? Bijau? Prie ko čia baimė?

– Juk meilė – visa aprėpiantis skrydis! Ar ne taip? Skrydis su pakilimais, posūkių viražais.. ji negali būti baili.

– Aš žinau, daktare. Esu tai patyrusi.

– Ir todėl dabar jūs bijote.

– Taip, bijau: kad nesupras, atstums, apgaus…

– Todėl ir nuslopinote savo jausmus ir taip apsisaugojote nuo galimo skausmo. Todėl jums ir sunku pasakyti “myliu“… Žinote, jūsų liga lengvai pagydoma! Pirmiausia išmokite mylėti save. Jei mylėsite save, išmoksite išreikšti savo jausmus ir atrasti tai, kas jus džiugina gyvenime.

– Reiškia, aš nemyliu savęs?.. O kaip išmokti save mylėti?

– Paprastai: mokykitės įsiklausyti į save, suprasti savo pojūčius. Juk ko jūsų bepaklausčiau, jūs atsakote: “nežinau“, “nejaučiu“. Jei jūs tokia neatidi sau, tai kaip kiti gali jus suprasti?.. Taip pat išmokite džiaugtis savo pasiekimais, savo gyvenimu.

– Na… aš pabandysiu.

– Ir puiku! Vykdykite mano nurodymus, ir greitai pajusite, kaip jūsų širdyje atsilaisvins vieta meilei. Šiam kartui viskas: medicina tarė savo žodį – dabar viskas jūsų rankose!

– Palaukite, daktare! Bet kaip ta vieta meilei atsilaisvins, jei ten tiek visko prisikaupė?..

– Taip, taip… daug prikaupėte tų nuslopintų jausmų… daug!

– Tai ką su jaus daryti?

– O štai čia, mieloji, vienintelis patikimas receptas: atleisti, atleisti ir dar kartą atleisti! Tris kartus per dieną, po valgio! Būkite sveika! Sekantis…

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus savaitgalio!! 🙂

Reklama

Alkoholikų vaikai

Daugybė suaugusių žmonių užaugo šeimose, kur gyvenimą “valdė“ alkoholis – gėrė vienas arba abu tėvai. Ir šiandien daugybė vaikų auga tokiose šeimose.. Kartais jos išoriškai atrodo normalios, tačiau jų vidinis gyvenimas tampa vaikams nepakeliama psichologine trauma.

Tik augdamas harmoningoje šeimoje, kur tėvai skiria vaikui pakankamai dėmesio ir nuoširdžiai juo rūpinasi, vaikas gali išskleisti geriausias savo savybes ir talentus. Alkoholikų šeimoje tokių sąlygų nėra, ir dėl to vaikas patiria visą gamą neigiamų išgyvenimų.

Visi neigiami išgyvenimai ne tik trukdo vaiko vystymuisi, bet ir padaro poveikį asmenybės formavimuisi. Todėl nenuostabu, kad psichologai gyvenimą tokioje šeimoje prilygina psichologiniam mūšio laukui – kur santykiai nenatūralūs, nenormalūs, žlugdantys.

Alkoholikų šeimoje dažniausiai vaikų patiriami išgyvenimai:

Psichologinė įtampa. Vaikas nėra užtikrintas ne tik dėl rytojaus, bet ir dėl šios dienos vakaro.. Tokie vaikai lyg maži sargybiniai, stovintys savo poste – pasiruošę problemoms dėl tėvų alkoholizmo ir pasirengę apsiginti patys.

Neigimas, vidiniai prieštaravimai. Visi alkoholikai neigia savo priklausomybę. Tėvai neigia tai, ką vaikas mato savo akimis. Taip gimsta vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas realybe, neigimas to, kas vyksta gyvenime, melas.

Sąlygiškumas. Pagyrimus ir paskatinimus vaikas gauna priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir jų išgerto alkoholio kiekio (“myliu tave“, “nesipainiok po kojom“ ir pan.). Vyrauja kritiškumas, bausmės, o ne pritarimas ar palaikymas. Vaikui trūksta tėvų nuoširdumo ir dėmesio.

Pyktis. Dažniausia vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą – pyktis: juk jie elgiasi agresyviai išgėrę, pamiršta savo pažadus, gali skaudžiai įžeisti vaiką, nepelnytai nubausti..

Prislėgta nuotaika. Alkoholikų vaikai jaučiasi nelaimingi, matydami sveikas, darnias šeimas. Jie nuolat pergyvena dėl netinkamo savo tėvų elgesio.

Baimė. Bloga nuojauta ir baimė tampa alkoholikų vaikams įprastos. Neprognozuojamas tėvų elgesys gimdo nežinomybės baimę: ar tėtis blaivas pareis, ar bars jį mama šiandien?.. Chaotiškame alkoholikų gyvenime nieko negalima numatyti, nieko negalima prognozuoti.

Kaltės jausmas. Alkoholikų vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų girtuoklysčių: jiems atrodo, kad jie gali sustabdyti tėvų alkoholizmą, jei bus geri ir klausys tėvų.

Sutrikimas, užsidarymas. Alkoholikų vaikai slepia, kad jų tėvai geria, ypatingai gėdijasi girtų tėvų, todėl vengia kviesti draugus į namus. Dėl to dažnai užsidaro savo vidiniame pasaulėlyje su fantazijomis apie gražų gyvenimą.

Visi šie stiprūs neigiami išgyvenimai žaloja jautrią vaiko psichiką ir įtakoja jo tolimesnį gyvenimą. Iš tokios vaikystės žmogus atsineša daugybę negatyvių įsitikinimų apie save: “manęs niekas nemyli, aš sukeliu tik problemas visiems, aš niekam nereikalingas, negaliu niekuo pasitikėti“..

O tokius neigiamus įsitikinimus lydi nepasitikėjimas savimi, nuotaikų svyravimai, sunkumai bendravime, poreikis gauti pritarimą ar palaikymą, polinkis kritikuoti ir teisti, poreikis kontroliuoti kitus, priklausomybės, impulsyvumas, kraštutinumai ir t.t.

Net ir tie, kurie mano, kad geria alkoholį saikingai, kultūringai, bet sistemingai (per šventes, jubiliejus, vestuves, gimtadienius, savaitgaliais..) – rodo savo vaikams alkoholio paveiktų žmonių elgesį ir tai, kad alkoholis – neatsiejama ir privaloma jų šeimos gyvenimo dalis.

Todėl – prieš ruošiant šventes, kviečiu suaugusius susimąstyti: ar tikrai būtinas alkoholis, ar tikrai negalite jo atsisakyti: dėl vaikų, dėl jų pilnavertės ateities?

(Pagal psichiatrės-narkologės V. D. Moskalenko knygą “Priklausomybė: šeimos liga“, vertė ruvi.lt)

Paprasta išmintis

Kame gi skirtumas?

Vienas išminčius papasakojo savo mokiniams juokingą istoriją. Jie ilgai ir nuoširdžiai juokėsi..
Po kelių minučių jis vėl papasakojo mokiniams tą pačią istoriją. Nusišypsojo tik keletas.
Išminčius trečią kartą papasakojo tą pačią istoriją.. bet jau niekas nesijuokė.
Tada išminčius paklausė:
– Juoktis nuolat iš tos pačios istorijos jūs negalite. Tai kodėl tuomet jūs leidžiate sau vėl ir vėl verkti dėl tos pačios priežasties?..

Berniukas ir šventikas

Į vieną mažą kaimelį atvažiavo šventikas. Sutikęs mažą berniuką, jis paklausė – kaip jam surasti vietinę bažnyčią.
Kai berniukas nupasakojo kelią, šventikas padėkojo ir pridūrė:
– Ateik šiandien vakare į bažnyčią ir savo draugus atsivesk!
– O kam?
– Aš jums papasakosiu, kaip pakliūti į dangų!
– Juokaujate?.. – nusijuokė berniukas, – Juk jūs net nežinojote, kaip pakliūti į mūsų bažnyčią!..

Liūtas ir šuo

Kartą pas liūtą atėjo šuo ir pakvietė jį.. kautis.
Tačiau liūtas tik atlaidžiai pažvelgė į šunį.
Šuo įsižeidė ir piktai pareiškė:
– Jei tu nesikausi su manimi, aš papasakosiu savo draugams, kad liūtas bijo manęs!
Liūtas į tai atsakė:
– Keliauk sau.. Geriau tegul mane pasmerkia šunys už bailumą, nei liūtai niekins mane už tai, kad aš koviausi su šunimi!

Tiesa

Mokinys paklausė išminčiaus:
– Sakyk, Mokytojau, kodėl mes mokomės atsiskyrę nuo pasaulietiško gyvenimo?
Mokytojas atsakė:
– Kaip manai, ar pradės bitė rinkti medų iš dirbtinės gėlės?.. Taip ir tiesa: ji neateina pas tuos, kas apžavėtas išorinių iliuzijų spindesiu.

Meilė

Kartą neseniai vedęs sūnus su apmaudu tarė savo tėvui:
– Mes su žmona laikomės už rankų, švelniai žiūrime vienas į kitą, sakome meilės žodžius.. Tėvai, kaip aš norėčiau, kad ir jūs su mama būtumėte tokie patys laimingi!
Tėvas atsakė:
– Sūnau, su kiekvienais metais tavo meilė bus brandesnė ir įgaus vis kitokią išraišką.. Pavyzdžiui, aš sakau tavo mamai, kad myliu ją, kai kantriai išklausau, kaip jį eilinį kartą susipyko su kaimyne.. O ji sako, kad myli mane, kai padeda man taisyti žvejybos tinklus.. Juk tu žinai, kaip ji nemėgsta jų taisyti..

Visiems saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio! 🙂

Apie abipusę pagarbą bendravime

Pagarbą bendravime šiandien dažniausiai pakeičia parodomasis, išorinis mandagumas. Ypač tai ryšku susirašinėjime, kur apstu šabloninių mandagumo žodžių, kurie lyg ir turėtų išreikšti pagarbą, tačiau iš tiesų tėra šaltas formalumas.

Tačiau ir pokalbiuose dažnai girdime, kai besiginčijantys žmonės, kurie tikrai negerbia ar net nemėgsta vienas kito, pabrėžtinai kartoja: “gerbiamasis..“ Koktu, veidmainiška, nenuoširdu..

Tuo tarpu pagarba pirmiausiai siejama su nuoširdumu ir geranoriškumu. Ir išreiškiama ji ne tik žodžiais, bet ir bendravimo motyvais – ko mes siekiame bendravime. Juk po mandagiais žodžiais gali slypėti ir abejingumas, ir įvairios manipuliacijos, ir net pažeminimas.

Formalus mandagumas daugeliui atgrasus. Jis labai paplitęs, todėl pažvelkime – kokie iš tiesų yra pagarba grįsti bendravimo principai. Jų nedaug, bet juos žinodami, nenukrypsime į pagarbos imitavimą – parodomąjį išorinį mandagumą.

Pirmiausia – bendravimo motyvas. Jis turi būti nuoširdus ir pozityvus: pasidalinti informacija, pasikeisti nuomonėmis, kažką sužinoti, išsiaiškinti situaciją, atsakyti į klausimus, susitarti arba suderinti veiksmus, priimti sprendimus, aptarti įspūdžius, ir pan..

Visada kalbėti apie reikalo esmę ir sakyti tiesą. Venkime tuščių pokalbių, įvairių manipuliacijų, siekiant kažkokių tikslų ir nenukrypkime nuo temos, norėdami išvengti tiesaus pokalbio.

Išreikšti mintis taip, kad jos būtų aiškios ir suprantamos. Neaiškiai, painiai, nesuprantamai išdėstytos mintys gali būti neteisingai suprastos, todėl sukels nereikalingus ir beprasmiškus dialogus ar ginčus.

Savo mintis dėstyti taip, kad nežemintume kitų žmonių. Nekorektiški pasisakymai dėsningai sužadina atsakomąją agresiją ir abipusius įžeidinėjimus. Žeminantis kitus žmogus negerbia ne tik kitų, bet ir savęs.

Vengti “guru“ pozicijos ir frazių: “tu privalai, tu nieko nesupranti, tau reikėtų, aš tau patarčiau“ ir t.t.. Savo požiūrį išreiškime korektiškai, be “pasikėlimo“ virš kitų.

Negaišti laiko ir jėgų įtikinėjant kitus išskirtinai savo nuomonės teisingumu arba kito nuomonės neigimu. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį, išgyvenimus, informacijos šaltinį, suvokimą – ir kartais jie būna labai skirtingi. Tokiu atveju vietoje ginčų reikėtų apsiriboti argumentuotų nuomonių pasikeitimu.

Mokėti išklausyti ir išgirsti. Tai labai svarbu, nes labai dažnai, net neišklausę kalbančiojo, pertraukiame jį viduryje sakinio ir dėstome savo nuomonę. Tokiu būdu parodome nepagarbą kalbančiam.

Valdyti savo emocijas pokalbio metu. Savo nepritarimą ar nesutikimą galime išreikšti ramiai ir be asmeniškumų, pvz.: “aš negaliu su tuo sutikti, negaliu pritarti, aš manau kitaip“ ir pan. Ir neslopinkime nuoširdžios nuostabos, susidomėjimo ar pritarimo – tai sukuria šiltą bendravimo atmosferą :).

Atrodytų – paprasta laikytis šių principų, bet labai dažnai ambicijos ar egoizmas nuveda į priešingą pusę. Tam, kad pagarba taptų bendravimo pagrindu – reikia tiesiog jų laikytis. Tuomet formalų, šaltą mandagumą pakeis nuoširdus bendravimas, grįstas abipuse pagarba.

Ir čia veikia auksinė taisyklė: pradėkime nuo savęs, o kiti tikrai atlieps į parodytą geranoriškumą. Verta to išmokti – juk abipusė pagarba bendravime sukuria ypatingą, nuoširdų ryšį tarp žmonių :)..