Minimalizmas kaip gyvenimo būdas

Minimalizmu galime pavadinti tiesiog paprastą, sveiką gyvenimą su optimaliu kiekiu reikalingų daiktų. Ir tai nėra kažkoks griežtas savęs ribojimas – tai atsisakymas to, kas gyvenime ne tik nebūtina, bet ir nereikalinga. Kai atsisakome to, kas nereikalinga – išgryniname pojūtį apie tai, kas yra svarbiausia.

Kasdienybės šurmulyje mes pamirštame, kas yra svarbiausia ir apsikrauname tuo, kas iš esmės sunkina gyvenimą. Juk gyvenimas – ne daiktai ar pirkiniai, persivalgymas ar žalingi įpročiai – visa tai tėra vartotojų “pramogos“. Gyvenimas – tai pirmiausia bendravimas, aktyvumas, kūryba, bendradarbiavimas, paprastas ir sveikas maistas, buvimas gamtoje, saviraiška..

Kai koncentruojamės į gyvenimą – visos vartotojų pramogos savaime netenka prasmės kaip nereikšmingi dalykai. Minimalizmas – ne tik tame, kad turime mažiau daiktų, bet ir ypatingoje estetikoje, didesnėje laisvėje bei gyvenimo filosofijoje: kai branginame tai, kas iš tiesų svarbu.

Tačiau įdomu, iš kur toks poreikis – kodėl perkame, kodėl apsikrauname nereikalingais daiktais? Ar perkame dėl to, kad manome, jog gali jų prireikti? O atsikratyti nedrįstame, nes tikimės, kad prireiks? O jei neprireiks, o jei tokių daiktų – daug?.. Sutikite – kartais paprasčiau prireikus nusipirkti daiktą, nei atspėti – ko gali prireikti ir kaupti daiktus.

Jei atidžiai peržiūrėsime savo poreikius, pamatysime, kad dauguma iš jų – primesti, dirbtini, iš kategorijos “vartotojų pramogos“, o tai reiškia – ne tik nebūtini, bet ir nereikalingi. Čia galime priskirti sezonines drabužių madas, šukuosenas ir kosmetiką, vis naujus automobilių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir buitinės technikos modelius, modernius baldus, buto dizaino “tendencijas“, “prestižo“ ženklus ir t.t., ir t.t.

Ir dar – kaip dažnai viso to įtakoti, paprastam veiksmui atlikti mes perkame daugybę papildomų daiktų ir tą paprastą veiksmą padarome tikrai sudėtingu!.. Pavyzdžiui: norėdami numesti viršsvorį – perkame knygas, tabletes liesėjimui, maisto papildus, treniruoklius, sporto abonementus, mokame už konsultacijas.

Jei norime keliauti – perkame lagaminus, talpias rankines ir net specialius drabužius. Kad pradėtume medituoti – perkame specialų kilimėlį ir aprangą, knygas, muzikinius diskus, užsirašome į kursus. Ir taip visur – tarsi bet kokia pradžia būtų neįmanoma be tų visų nupirktų priedų.

Ir todėl taip dažnai vietoje geros pradžios teturime papildomų išlaidų ir problemų.. Mes tiesiog pamiršome, kad viską galime išspręsti paprastai, o mažesnis daiktų kiekis skatina būti kūrybingais – ir tai tikrai suteikia daug džiaugsmo :).

Visų šių dirbtinai sukurtų poreikių galima atsisakyti. Tiesiog paklauskime savęs – kas juose yra svarbaus ar būtino, kokią naudą jie atneša? Atsisakę jų, tikrai turėsime ne tik daugiau laisvo laiko, energijos ir lėšų, bet ir pasijusime laisvesni.

O ir vartotojiško mąstymo atsikratyti paprasta: tereikia išmokti galvoti ne apie prekes ir jų gausą, o apie tai, ko iš tiesų reikia. Minimalizmas išmoko džiaugtis gyvenimu ir suprasti savo tikruosius poreikius: galima teigti, kad tai tiesiog sveikesnis ir paprastesnis gyvenimas.

Išminčiai sakydavo: jei visą savo turtą gali lengvai neštis su savimi – esi laimingas! Mums tikrai nereikia daug daiktų, kad būtume laimingi.. Prisimenate: nuostabiausi dalykai gyvenime yra nemokami :)..

Trys norai

Gyveno kartą vienas žmogus. Kaip ir visi, gyvenime jis laukė stebuklo. Ir stebuklas įvyko!.. Vieną gražią dieną jis sutiko tikrą Burtininką!

– Šiandien tavo diena! – iškilmingai pasakė jis, – todėl išpildysiu tris tavo norus!

– Oho!.. Aš jau žinau, ko noriu!.. Pradžiai – prabangios mašinos… su atsiveriančiu stogu! – netvėrė iš džiaugsmo ir netikėtumo žmogus.

– Gerai, – atsakė Burtininkas ir padavė jam raktus nuo naujutėlio automobilio.

– Čia tai bent! – apsidžiaugė žmogus, sėdo į mašiną ir nurūko.

Burtininkas vos spėjo pavymui priminti, kad dėl kitų dviejų norų žmogus vėl ateitų į tą pačią vietą… Rytojaus dieną iš pat ryto jie vėl susitiko. Tačiau žmogus buvo liūdnas.

– Kas nutiko? – nustebo Burtininkas.

– Kaip čia tau pasakius… Pradžioje buvo labai smagu, nes žmonės į mane žiūrėjo – juk važiavau tokia prabangia mašina! Bet vėliau aš pastebėjau, kad mūsų mieste nemažai tokių mašinų, ir visos jos pritraukia dėmesį… Gavosi ne visai tai, ko aš norėjau…

– Na, tuomet sakyk savo antrąjį norą, – nusišypsojo Burtininkas.

– Aš noriu… pinigų! Daug, kad galėčiau nusipirkti viską, ko tik panorėsiu!

– Gerai, – sutiko Burtininkas ir įteikė žmogui čekių knygelę.

Žmogus net pašoko iš džiaugsmo:

– Puiku!.. Bet aš dar sugrįšiu, juk turiu dar vieną norą!

– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – pritarė Burtininkas.

Sekančią dieną jie vėl susitiko. Bet žmogus ir vėl buvo nusiminęs…

– Kas dabar nutiko?.. – paklausė Burtininkas.

– Aš pirkau viską, ko tik norėjau. Keista, bet labai greitai viskas nusibodo. Ir man pasidarė vis vien, ar dar ką nors nusipirksiu – koks skirtumas, jei galiu bet ką ir bet kada įsigyti… Tai nesuteikė man laimės.

– Tai ko gi tu dabar nori? – paklausė Burtininkas.

– Dabar tai jau aš žinau: aš noriu… pasakiškai gražios merginos. Ar gali tai padaryti?

– Gerai, – pasakė Burtininkas ir šalia žmogaus akimirksniu atsirado nuostabaus grožio mergina.

– Aš pasiryžusi eiti paskui tave visur, kur tik panorėsi, – švelniai ištarė ji.

– Taip, tai būtent tai, ko man reikia! Sugrįšiu čia pasidžiaugti su tavimi savo laime! – nušvito žmogus ir nuskubėjo, apsikabinęs gražuolę.

… Po dviejų savaičių jie vėl susitiko. Burtininkas tikėjosi pamatyti laimingą žmogų, tačiau… pamatė jį susigūžusį ir visiškai nusiminusį.

– Negaliu patikėti! O kas dabar atsitiko?.. Juk išpildžiau visus tavo norus!..

– Ta mergina… ji buvo tokia paklusni, kad greitai pabodo. Jai buvo reikalingi tik mano pinigai, ir kai susirinko jų tiek, kiek jai reikėjo – tiesiog paliko mane… Kažkaip ne taip tu pildai norus, jei aš nesijaučiu laimingas!

– Tiesiog tu nei karto nepaprašei to, ko iš tiesų nori… – atsakė Burtininkas.

– Netiesa! Aš visada žinau, ko noriu! – paprieštaravo žmogus.

– Ne… – šyptelėjo Burtininkas, – tu labai skubėjai, o turėjai užduoti sau paprastą klausimą: “ko gi aš iš tiesų noriu?“ ir sąžiningai į jį atsakyti. Tik todėl ir gavosi tai, kas gavosi: tu prašai automobilio, o iš tiesų nori pagarbos; tu prašai pinigų, o iš tiesų nori laisvės; tu nori gražios merginos, o iš tiesų nori… meilės :)… Argi ne taip?.. 😉

(Autorius nežinomas)

Pavasarinės nuotaikos visiems!! 😀