Viskas paprasta

Sąmoningumas (Ošo)

Vienintelė nuodėmė – mieganti sąmonė.
Vienintelė dorybė – sąmoningumas.
Tai, ką darome su miegančia sąmone – nuodėmė.
Tai, ką galima padaryti esant sąmoningu – dorybė.
Neįmanoma nužudyti, jei esi sąmoningas; neįmanoma apskritai jokia prievarta, jei esi sąmoningas.
Neįmanoma vogti, kankinti, jei yra sąmoningumas.
Tik tuomet, kai viešpatauja mieganti sąmonė, jos tamsoje visos blogybės įsibrauna į žmogų.

Trumpa pasaka apie Platų Akiratį

Kartą gyveno Platus Akiratis.
Bet mama jam nuolat sakė: “Nustok skrajoti padebesiais“.
O mokykloje reikalavo viską mokytis nuo… iki. Ir tik taip, kaip parašyta.
Ir Akiratis vis siaurėjo, siaurėjo, kol nevirto Tašku. Požiūrio Tašku.

Visuma (M. Gandis)

Žmogus negali teisingai elgtis vienoje savo gyvenimo srityje, jei neteisingai elgiasi kitose.
Gyvenimas – nedaloma Visuma.

Svarbūs klausimai ir atsakymai (Simeon Afonskij)

Koks gebėjimas rečiausias? – Gebėjimas dalintis.
Koks gebėjimas geriausias? – Gebėjimas atleisti.
Koks gebėjimas sunkiausias? – Gebėjimas tylėti.
Koks gebėjimas svarbiausias? – Gebėjimas klausti.
Koks gebėjimas reikalingiausias? – Gebėjimas klausytis.
Koks įprotis nemaloniausias? – Skandalingumas.
Koks įprotis žalingiausias? – Plepumas.
Koks žmogus stipriausias? – Tas, kuris sugeba suvokti Tiesą.
Koks žmogus silpniausias? – Tas, kuris save laiko pačiu stipriausiu.
Koks žmogus išmintingiausias? – Kuris klausosi savo širdies.
Koks prisirišimas pavojingiausias? – Prisirišimas prie savo kūno.
Koks žmogus skurdžiausias? – Tas, kuris labiausiai myli pinigus.
Kuris žmogus arčiau Dievo? – Geraširdis.
Kaip įveikti bėdą? – Džiaugsmu.
Kaip įveikti kančią? – Kantrybe.
Koks sveikos dvasios požymis? – Tikėjimas.
Koks sergančios dvasios požymis? – Beviltiškumas.
Koks neteisingų veiksmų požymis? – Dirglumas.
Koks gerų darbų požymis? – Taika širdyje.
Koks žmogus yra miręs gyvas? – Abejingas.
Koks žmogus amžinai gyvas? – Mylintis žmones.

Viskas tavyje (Č. Chilling)

Kosminė ironija: toji tavo dalis, kuri sukuria problemas, kartu yra ir ta pati dalis, kurios tu šaukiesi tų problemų sprendimui.

Šypsena – universali “kalba“

Visi pasaulio žmonės ją supranta.
Visi pasaulio žmonės šypsosi “viena kalba“ :D..

Viskas paprasta

Ilgitės ko nors? – Paskambinkite.
Norite susitikti? – Pasikvieskite.
Norite supratimo? – Paaiškinkite.
Turite klausimų? – Klauskite.
Kažko nemėgstate? – Pasakykite apie tai.
Norite kažko? – Paprašykite.
Mylite? – Pasakykite apie tai.
Neapsunkinkite savo gyvenimo. Gyvenkite paprastai!

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Melas negali būti gyvenimo pagrindu

* Yra daug melo apibūdinimų: išsigalvojimas, tiesos iškraipymas, sąmoningas netiesos sakymas, iškreiptas mąstymo būdas, klaidinimas, melagingi pažadai, poveikio priemonė ir t.t.. O jei trumpai – tai tiesiog tiesos priešingybė.

* Meluodamas žmogus nori kažko išvengti, arba, atvirkščiai – kažką pasiekti. Žmogus pateikia melagingą informaciją ir stengiasi įtikinti, kad tai tiesa.

* Suklaidintas žmogus pradeda vadovautis melagingu realybės suvokimu, o pats melagis turi nuolat prisiminti ir stiprinti savo melą – kad neišaiškėtų tiesa. Tai liguisti santykiai.

* Melagis tampa savo melo įkaitu: jis turi ir toliau meluoti bei atlikti veiksmus, patvirtinančius melą, kurie kartais visiškai prieštarauja jo interesams ir norams. Dėl to vyksta asmenybės susidvejinimas ir vidiniai konfliktai.

* Vos pradėjęs meluoti žmogus nepastebimai įklimpsta į griežčiausius savo elgesio ir privalomų reakcijų apribojimus. Taip jis kenkia sau ir savo veiklai.

* Į bet kokius santykius – draugiškus, šeimyninius, visuomeninius – melas atneša užprogramuotą konfliktą, nes melagis nuolat stengiasi išvengti demaskavimo. Melas visada net pozityviausius santykius paverčia negatyviais.

* Viskas, kas slepiama, anksčiau ar vėliau perauga į realias problemas. Melas visada išaiškėja ir tai turi dvi puses: visą paletę neigiamų jausmų melagiui, ir.. teigiamą: melagiui žymiai palengvėja, nes dingsta baimė dėl melo atskleidimo.

* Melas – giliai veikiantis, keičiantis sąmonę ir elgesį procesas: žmonių bendravimas pasidaro veidmainiškas ir įtemptas dėl galimo melo išaiškėjimo. Neatskleistas melas taip pat kenkia santykiams: žmonės mažiau bendrauja, silpnėja jų emocinis ryšys.

* Nepakeldamas nuolat patiriamos įtampos dėl melo, melagis kartais nutraukia santykius su apgaudinėjamu žmogumi.

* Jei meluoja vyrai – pasiruošia iš anksto ir racionaliai apmąsto galimas situacijas ir reakcijas. Moterys meluoja spontaniškiau, emocionaliau, impulsyviau, nei vyrai.

* Vyrai įtaresni ir kritiškesni – jie greičiau atpažįsta melą, ypač jei meluojančiam trūksta logikos. Moterys mažiau kritiškos, todėl prasčiau atpažįsta melą, o kartais tiesiog nesiryžta patikrinti savo įtarimų.

* Skirtinga vyrų ir moterų reakcija į melą. Vyrai linkę viską smulkiai išsiaiškinti ir su melavusiu žmogumi dar ilgai bendrauja atsargiai, nepasitiki juo. Moterys greičiau įveikia savo negatyvias emocijas – kuo geresni santykiai, tuo greičiau jos pamiršta melą.

* Melas turi “dvigubą dugną“ – po patrauklia išore, gražiais žodžiais slepia melagio naudą. Tai tarsi kaukė, dengianti tiesą.

* Melas veda klystkeliais ir “migdo“ sąmonę.

* Šiandien pasaulis kupinas melo, todėl atrodo, kad pasiekėme aklavietę. Tačiau visos aklavietės ir kraštutinės ribos visada yra kažko naujo pradžia. Kažko, kas atmeta tai, kas buvo anksčiau ir atgyveno – dabar vietoje melo ateina tiesa.

* Melas niekada netaps tiesa – tai destruktyvi energija, todėl negali būti gyvenimo pagrindu.

* Tie, kas atskleidžia tiesą, neperša jos ir neprimeta, o tiesiog pateikia ją kaip naudingą instrumentą žmonių dvasiniam augimui ir asmeninėms paieškoms.

* Tiesa – ne tik pasakyti ar parašyti žodžiai. Tai kūrybinė energija, kuri dvasiškai pakylėja žmones ir atveda į tikrąjį Kelią.

(Mintys iš įvairių paskaitų)

Apie pažadus

Ko gero, vienas iš garbingiausių pripažinimų žmogui – kai žmonės pasako, kad juo galima pasitikėti. Pasitikėjimas pelnomas pažadų vykdymu – tai yra ir padorumo rodiklis. Bet kokios bendros veiklos sėkmė taip pat priklauso nuo žmonių pasitikėjimo vienas kitu.

Garbė, padorumas, patikimumas – ne tušti žodžiai, o gyvenimo pozicija. Žadėdamas žmogus žodžiais patvirtina, kad imasi atsakomybės įvykdyti tai, ką pažadėjo. Neįvykdyti duoto pažado – tas pats, kas įžiebti viltį ir paskui sąmoningai ją sutrypti.

Todėl geriau nežadėti, nei pažadėjus neįvykdyti. Gal ir ne visada galime padaryti tai, ką norėtume, tačiau žadėti ar ne – visada mūsų valioje. Ypač svarbu laikytis vaikams duoto žodžio, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio pavyzdžio.

Įprotis žadėti ir nevykdyti savo pažadų nepastebimai paverčia žmogų apgaviku. Kodėl nepastebimai? Todėl, kad žadėdami jaučiamės darantys gerą darbą, o štai pažadų nevykdymas – nemalonus, todėl randame sau pasiteisinimų ir stengiamės apie tai tiesiog negalvoti.

O kadangi nesurišame savo elgesio su to elgesio pasekmėmis, tai ir pradeda atrodyti, kad žadėti – gerai, kad tai patinka žmonėms.. todėl ir noriai atliekame pirmąją šio veiksmo dalį – įprantame žadėti, nesusimąstydami apie pažadų vykdymą.

Žinoma, yra ir piktybiškų “pažadukų“, kurie melagingai žada, turėdami paslėptus motyvus ir tikslus. Jie daug kalba apie savo “sąžiningumą“, “patirtį“, “kilnius tikslus“, o iš tiesų naudojasi žmonių patiklumu savo tikslams. Taip elgiasi įvairūs aferistai ir machinatoriai.

Tokie “veikėjai“ stengiasi sudaryti įspūdį, kad žmogus pats nori to, kas jam žadama. Tokiu būdu kratomasi atsakomybės, nes visi apgavikai žino, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, todėl visada bando apkaltinti tą, kurį apgaudinėjo (“pats to norėjo“). Apgavikai visada gudrūs ir ciniški.

Jie stengiasi paveikti žmogaus emocijas – taip greičiau palaužiama valia. Lengviausiai apgaunami geri ir patiklūs, naivoki žmonės. Ir nors apgavikai naudoja visokias psichologines manipuliacijas, tai, kad jie apgauna – ne manipuliacijų nuopelnas, o apgavikų moralės klausimas.

Kaip nuo tokių piktybiškų “pažadukų“ apsisaugoti? Būti budriems – juk visuomet pasidaro įtartina, kai žmogus daug žada, bet mažai daro; prisiminti, kad visi pažadai turi būtinai virsti aiškiai matomais rezultatais. Tiesiog būkime atidūs.

Beje, įdomu tai, kad dažniausiai nevykdome pažadų.. sau. Ir, pasirodo, žadame sau daugiausiai, ir nuolat atidėliojame pažadų vykdymą: gal rytoj, kitą savaitę, po švenčių, reikėtų susiimti.. Pažįstama :)?..

Pažadai sau dažnai susiję su senų įpročių keitimu, todėl reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Tam, kad susiformuotų naujas naudingas įprotis – reikia laiko. O štai nerimtas požiūris į pažadus sau didina vidinę įtampą ir nepasitikėjimą savimi.

Todėl kam bepasižadėtume – sau ar kitiems žmonėms – vykdykime. Juk pažadas yra įsipareigojimas, kurį duodame patys ir už kurio įvykdymą esame atsakingi. Nepamirškime įvykdyti veiksmą iki galo: pereikime nuo gražių žodžių prie gražių veiksmų.

O kad netaptume “pažadukais“, atminkime paprastus dalykus:

* Žadėkime tik tai, ką tikrai galime ištesėti. Tiesiog gerai pagalvokime prieš žadėdami, apsvarstykime savo galimybes. Jei įmanoma – geriau atsisakyti, nei tuščiai žadėti.

* Jei pažadėjome – pildykime, kad ir kaip būtų sudėtinga. Tai ugdo atsakingumą ir išmoko duoti pagrįstus pažadus.

* Bet koks pažadas vienodai svarbus, nes mes duodame savo žodį jį įvykdyti. Tai pirmiausiai garbės reikalas.

* Jei dažnai žadate – užsirašykite savo pažadus. Paryškinkite, apibrėžkite juos ir kartas nuo karto peržiūrėkite.

* Jei keičiasi sąlygos ar terminai – perspėkite žmogų, kuriam įsipareigojote. Tačiau jei tikrai negalite įvykdyti – geriau atvirai prisipažinti ir atsiprašyti, nei nuolat atidėlioti.

Vykdykime savo pažadus – nuo to priklauso mūsų padorumas ir kitų žmonių pasitikėjimas mumis. Geriau mažas geras poelgis, geriau malonus netikėtumas, nei iškilmingai duodamų pažadų ar net priesaikų laužymas. Juk anksčiau ar vėliau už viską atsakysime..

Puoselėkime savo dvasios sodą

Tam tikru metų laiku mes genime nudžiuvusias arba nereikalingas medžių ir krūmų šakas mūsų sode.

Kodėl mes tai darome? Dėl kelių priežasčių.

Mes žinome, kad jei paliksime nesveikas ir nudžiuvusias augalo dalis – jį gali pažeisti įvairūs grybeliai ir medžių ligos.

Mes taip pat suprantame, kad augalų gyvybinė energija priklauso nuo saulės šviesos, vandens ir mineralų kiekio.

Todėl tam tikrose augalo vietose reguliuojame augimą taip, kad jis augintų ne tik lapus, bet ir gėles bei vaisius.

Taip ir mes: kaip dvasinės būtybės, esame atsakingi už savo dvasios, proto ir kūno sodą.

Jei paliekame nereikalingą balastą savyje – tampame pažeidžiami, neatsparūs ligoms ir problemoms.

Toks balastas mūsų viduje yra kūno toksinai, o taip pat seni įpročiai arba mąstymo būdas. Visa tai galima ir reikia “nugenėti“.

Jei nestabdysime savo augimo neperspektyviomis kryptimis, tai didžioji mūsų energijos dalis bus išeikvota veiksmams, kurie labai tolimi nuo mūsų tikrųjų tikslų ir norų.

Visi mes norime taikos, meilės ir dvasinio augimo.

Bet jei kūnas ir protas keroja visai priešingomis kryptimis, tai mes neturėsime nei laiko, nei energijos, kad išaugintume dvasinio gyvenimo gėles ir vaisius.

Pašalindami iš savo gyvenimo viską, kas atgyveno ir yra nenaudinga, mes suteikiame galimybę sužydėti slypintiems mumyse talentams ir jausmams.

Žvilgtelėkime atidžiau į mūsų kūno ir proto “šakas“ ir pašalinkime nereikalingus įpročius ir veiksmus, kuriems mes eikvojame savo laiką, mintis, energiją, ir kurie neleidžia mums sužydėti ir tapti nuostabiais dvasingais žmonėmis.

Taigi – ką reikia “genėti“ jūsų dvasios sode?

Autorius – R. E. Nadžemi

Saulėto savaitgalio!! 🙂

Mokykimės harmoningai bendrauti

* Gebėjimas harmoningai bendrauti – absoliutus gėris. Deja, nėra dažnas dėl iškreipto bendravimo tikslų suvokimo – kai siekiama manipuliuoti, daryti įtaką, valdyti.

* Bendraudami mes keičiamės informacija, kuriame santykius, bendradarbiaujame, sprendžiame iškilusias problemas. Ir būtent mokėdami bendrauti visa tai atliekame lengvai ir paprastai.

* Mes turime prigimtinį poreikį bendrauti, o šio poreikio realizaciją liudija bendravimo džiaugsmas. Mūsų poreikis bendrauti toks pat natūralus, kaip ir poreikis kvėpuoti.

* Kur mes bebūtume, kokį gyvenimo būdą bepasirinktume – bendravimo nepavyks išvengti. Net būdami gilioje vienatvėje, mes bendraujame su.. savimi. O štai bendravimo trūkumą psichologai vadina sensoriniu badu.

* Bendravimas gali būti naudingas, neutralus arba kenksmingas (konfliktiškas). Naudingas – pozityvus, praturtinantis, suartinantis, įkvepiantis. Neutralus – formalus. Kenksmingas – negatyvus, kenkiantis vienai ar abiems pusėms.

* Konflikto metu vienai pusei atrodo, kad jei ne bendravimo partnerio pikta valia – konflikto nebūtų. Kaip manote, o ką galvoja partneris? Jis galvoja lygiai taip pat.. Todėl konflikte laimėtojų nėra: pralaimi abi pusės.

* Bendravimas pereina į konfliktą, kai nesuprantame arba nenorime suprasti, kai spaudžiame ir reikalaujame, kai esame ambicingi, egoistiški ir agresyvūs.

* Visi norime supratimo, tačiau tam, kad žmonės mus suprastų, mes turime būti jiems suprantami..

* Jei esame sudirgę – atidėkime pokalbį ir nurimkime. Visada pagalvokime prieš kalbėdami – ypač jei norime pasakyti kažką negatyvaus. Ieškokime bendros kalbos: sąlyčio taškų ir to, kas mus jungia, vietoje ginčų dėl to, kas mus skiria.

* Jei šaukiame ar kalbame pakeltu tonu, pašnekovas fiksuoja tik negatyvų emocinį foną, bet ne perteikiamą informaciją, todėl pradeda reaguoti lygiai taip pat – negatyviai. Tai tiesus kelias į konfliktą.

* Jei konfliktiškas bendravimas tampa įprastu – jis pradeda varginti, todėl žmogus pradeda ieškoti išeities. Juk konfliktų kelias be pabaigos: kiekvienas sekantis konfliktas kyla dėl vis menkesnės priežasties, konfliktai darosi vis audringesni, o jų pasekmės vis sunkesnės.

* Niekas nenori ir nemėgsta konfliktų – net konfliktuojantys. Todėl sprendžia šį klausimą taip, kaip kas supranta: riboja bendravimą, užsidaro savyje arba reikalauja aklo paklusnumo.. Tačiau tai ne sprendimai, o bėgimas nuo konfliktų, kuris kartais sukelia laikiną palengvėjimo iliuziją.

* Geriausia išeitis – mokytis harmoningai bendrauti. Tam net nereikia papildomo laiko: juk bendraujame nuolat ir visada turime progą praktikuotis! Tiesiog stebėkime savo ir kitų reakcijas, mokykimės suprasti žodžių ir veiksmų pasekmes bei priežastis, bendravimo tikslus.

* Mokymasis bendrauti keičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę: lieka vis mažiau prieštaravimų, įtampos ir konfliktų, ir vis daugiau supratimo, bendravimo džiaugsmo ir harmonijos.

* Beje, vienas iš psichinės sveikatos kriterijų yra mokėjimas bendrauti..

* Bendravimo pagrindas – pagarba. Net maži nukrypimai – ironija, kandi pašaipa, atsainus tonas, abejingumas gali sugadinti net gerus santykius. Jei tai kartojasi – nesistebėkime, jei žmogus pradeda vengti bendravimo.

* Atpraskime kritikuoti – tai automatiškai sukelia norą gintis ir ieškoti pasiteisinimų. Nuolat kritikuojantis žmogus nemoka bendrauti, nes nesupranta, kad jo kritika gali žeisti žmones. O nuolat kritikuojamas žmogus galiausiai praranda pasitikėjimą savimi.

* Užsibrėžkime aiškų bendravimo tikslą – harmoniją. Būkime atviri ir tyri bendravime: kalbėkime ir elkimės be slaptų motyvų ir falšo.

* Atminkime: yra vienijantys ir suartinantys jausmai: meilė, vienybė, geranoriškumas, geraširdiškumas, dėkingumas, dėmesingumas, pagarba.. Jie veda tiesiu keliu į harmoniją bendravime 🙂 .

(Mintys iš įvairių paskaitų)