Apie pažadus

Ko gero, vienas iš garbingiausių pripažinimų žmogui – kai žmonės pasako, kad juo galima pasitikėti. Pasitikėjimas pelnomas pažadų vykdymu – tai yra ir padorumo rodiklis. Bet kokios bendros veiklos sėkmė taip pat priklauso nuo žmonių pasitikėjimo vienas kitu.

Garbė, padorumas, patikimumas – ne tušti žodžiai, o gyvenimo pozicija. Žadėdamas žmogus žodžiais patvirtina, kad imasi atsakomybės įvykdyti tai, ką pažadėjo. Neįvykdyti duoto pažado – tas pats, kas įžiebti viltį ir paskui sąmoningai ją sutrypti.

Todėl geriau nežadėti, nei pažadėjus neįvykdyti. Gal ir ne visada galime padaryti tai, ką norėtume, tačiau žadėti ar ne – visada mūsų valioje. Ypač svarbu laikytis vaikams duoto žodžio, nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų elgesio pavyzdžio.

Įprotis žadėti ir nevykdyti savo pažadų nepastebimai paverčia žmogų apgaviku. Kodėl nepastebimai? Todėl, kad žadėdami jaučiamės darantys gerą darbą, o štai pažadų nevykdymas – nemalonus, todėl randame sau pasiteisinimų ir stengiamės apie tai tiesiog negalvoti.

O kadangi nesurišame savo elgesio su to elgesio pasekmėmis, tai ir pradeda atrodyti, kad žadėti – gerai, kad tai patinka žmonėms.. todėl ir noriai atliekame pirmąją šio veiksmo dalį – įprantame žadėti, nesusimąstydami apie pažadų vykdymą.

Žinoma, yra ir piktybiškų “pažadukų“, kurie melagingai žada, turėdami paslėptus motyvus ir tikslus. Jie daug kalba apie savo “sąžiningumą“, “patirtį“, “kilnius tikslus“, o iš tiesų naudojasi žmonių patiklumu savo tikslams. Taip elgiasi įvairūs aferistai ir machinatoriai.

Tokie “veikėjai“ stengiasi sudaryti įspūdį, kad žmogus pats nori to, kas jam žadama. Tokiu būdu kratomasi atsakomybės, nes visi apgavikai žino, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja, todėl visada bando apkaltinti tą, kurį apgaudinėjo (“pats to norėjo“). Apgavikai visada gudrūs ir ciniški.

Jie stengiasi paveikti žmogaus emocijas – taip greičiau palaužiama valia. Lengviausiai apgaunami geri ir patiklūs, naivoki žmonės. Ir nors apgavikai naudoja visokias psichologines manipuliacijas, tai, kad jie apgauna – ne manipuliacijų nuopelnas, o apgavikų moralės klausimas.

Kaip nuo tokių piktybiškų “pažadukų“ apsisaugoti? Būti budriems – juk visuomet pasidaro įtartina, kai žmogus daug žada, bet mažai daro; prisiminti, kad visi pažadai turi būtinai virsti aiškiai matomais rezultatais. Tiesiog būkime atidūs.

Beje, įdomu tai, kad dažniausiai nevykdome pažadų.. sau. Ir, pasirodo, žadame sau daugiausiai, ir nuolat atidėliojame pažadų vykdymą: gal rytoj, kitą savaitę, po švenčių, reikėtų susiimti.. Pažįstama :)?..

Pažadai sau dažnai susiję su senų įpročių keitimu, todėl reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Tam, kad susiformuotų naujas naudingas įprotis – reikia laiko. O štai nerimtas požiūris į pažadus sau didina vidinę įtampą ir nepasitikėjimą savimi.

Todėl kam bepasižadėtume – sau ar kitiems žmonėms – vykdykime. Juk pažadas yra įsipareigojimas, kurį duodame patys ir už kurio įvykdymą esame atsakingi. Nepamirškime įvykdyti veiksmą iki galo: pereikime nuo gražių žodžių prie gražių veiksmų.

O kad netaptume “pažadukais“, atminkime paprastus dalykus:

* Žadėkime tik tai, ką tikrai galime ištesėti. Tiesiog gerai pagalvokime prieš žadėdami, apsvarstykime savo galimybes. Jei įmanoma – geriau atsisakyti, nei tuščiai žadėti.

* Jei pažadėjome – pildykime, kad ir kaip būtų sudėtinga. Tai ugdo atsakingumą ir išmoko duoti pagrįstus pažadus.

* Bet koks pažadas vienodai svarbus, nes mes duodame savo žodį jį įvykdyti. Tai pirmiausiai garbės reikalas.

* Jei dažnai žadate – užsirašykite savo pažadus. Paryškinkite, apibrėžkite juos ir kartas nuo karto peržiūrėkite.

* Jei keičiasi sąlygos ar terminai – perspėkite žmogų, kuriam įsipareigojote. Tačiau jei tikrai negalite įvykdyti – geriau atvirai prisipažinti ir atsiprašyti, nei nuolat atidėlioti.

Vykdykime savo pažadus – nuo to priklauso mūsų padorumas ir kitų žmonių pasitikėjimas mumis. Geriau mažas geras poelgis, geriau malonus netikėtumas, nei iškilmingai duodamų pažadų ar net priesaikų laužymas. Juk anksčiau ar vėliau už viską atsakysime..

Puoselėkime savo dvasios sodą

Tam tikru metų laiku mes genime nudžiuvusias arba nereikalingas medžių ir krūmų šakas mūsų sode.

Kodėl mes tai darome? Dėl kelių priežasčių.

Mes žinome, kad jei paliksime nesveikas ir nudžiuvusias augalo dalis – jį gali pažeisti įvairūs grybeliai ir medžių ligos.

Mes taip pat suprantame, kad augalų gyvybinė energija priklauso nuo saulės šviesos, vandens ir mineralų kiekio.

Todėl tam tikrose augalo vietose reguliuojame augimą taip, kad jis augintų ne tik lapus, bet ir gėles bei vaisius.

Taip ir mes: kaip dvasinės būtybės, esame atsakingi už savo dvasios, proto ir kūno sodą.

Jei paliekame nereikalingą balastą savyje – tampame pažeidžiami, neatsparūs ligoms ir problemoms.

Toks balastas mūsų viduje yra kūno toksinai, o taip pat seni įpročiai arba mąstymo būdas. Visa tai galima ir reikia “nugenėti“.

Jei nestabdysime savo augimo neperspektyviomis kryptimis, tai didžioji mūsų energijos dalis bus išeikvota veiksmams, kurie labai tolimi nuo mūsų tikrųjų tikslų ir norų.

Visi mes norime taikos, meilės ir dvasinio augimo.

Bet jei kūnas ir protas keroja visai priešingomis kryptimis, tai mes neturėsime nei laiko, nei energijos, kad išaugintume dvasinio gyvenimo gėles ir vaisius.

Pašalindami iš savo gyvenimo viską, kas atgyveno ir yra nenaudinga, mes suteikiame galimybę sužydėti slypintiems mumyse talentams ir jausmams.

Žvilgtelėkime atidžiau į mūsų kūno ir proto “šakas“ ir pašalinkime nereikalingus įpročius ir veiksmus, kuriems mes eikvojame savo laiką, mintis, energiją, ir kurie neleidžia mums sužydėti ir tapti nuostabiais dvasingais žmonėmis.

Taigi – ką reikia “genėti“ jūsų dvasios sode?

Autorius – R. E. Nadžemi

Saulėto savaitgalio!! 🙂

Mokykimės harmoningai bendrauti

* Gebėjimas harmoningai bendrauti – absoliutus gėris. Deja, nėra dažnas dėl iškreipto bendravimo tikslų suvokimo – kai siekiama manipuliuoti, daryti įtaką, valdyti.

* Bendraudami mes keičiamės informacija, kuriame santykius, bendradarbiaujame, sprendžiame iškilusias problemas. Ir būtent mokėdami bendrauti visa tai atliekame lengvai ir paprastai.

* Mes turime prigimtinį poreikį bendrauti, o šio poreikio realizaciją liudija bendravimo džiaugsmas. Mūsų poreikis bendrauti toks pat natūralus, kaip ir poreikis kvėpuoti.

* Kur mes bebūtume, kokį gyvenimo būdą bepasirinktume – bendravimo nepavyks išvengti. Net būdami gilioje vienatvėje, mes bendraujame su.. savimi. O štai bendravimo trūkumą psichologai vadina sensoriniu badu.

* Bendravimas gali būti naudingas, neutralus arba kenksmingas (konfliktiškas). Naudingas – pozityvus, praturtinantis, suartinantis, įkvepiantis. Neutralus – formalus. Kenksmingas – negatyvus, kenkiantis vienai ar abiems pusėms.

* Konflikto metu vienai pusei atrodo, kad jei ne bendravimo partnerio pikta valia – konflikto nebūtų. Kaip manote, o ką galvoja partneris? Jis galvoja lygiai taip pat.. Todėl konflikte laimėtojų nėra: pralaimi abi pusės.

* Bendravimas pereina į konfliktą, kai nesuprantame arba nenorime suprasti, kai spaudžiame ir reikalaujame, kai esame ambicingi, egoistiški ir agresyvūs.

* Visi norime supratimo, tačiau tam, kad žmonės mus suprastų, mes turime būti jiems suprantami..

* Jei esame sudirgę – atidėkime pokalbį ir nurimkime. Visada pagalvokime prieš kalbėdami – ypač jei norime pasakyti kažką negatyvaus. Ieškokime bendros kalbos: sąlyčio taškų ir to, kas mus jungia, vietoje ginčų dėl to, kas mus skiria.

* Jei šaukiame ar kalbame pakeltu tonu, pašnekovas fiksuoja tik negatyvų emocinį foną, bet ne perteikiamą informaciją, todėl pradeda reaguoti lygiai taip pat – negatyviai. Tai tiesus kelias į konfliktą.

* Jei konfliktiškas bendravimas tampa įprastu – jis pradeda varginti, todėl žmogus pradeda ieškoti išeities. Juk konfliktų kelias be pabaigos: kiekvienas sekantis konfliktas kyla dėl vis menkesnės priežasties, konfliktai darosi vis audringesni, o jų pasekmės vis sunkesnės.

* Niekas nenori ir nemėgsta konfliktų – net konfliktuojantys. Todėl sprendžia šį klausimą taip, kaip kas supranta: riboja bendravimą, užsidaro savyje arba reikalauja aklo paklusnumo.. Tačiau tai ne sprendimai, o bėgimas nuo konfliktų, kuris kartais sukelia laikiną palengvėjimo iliuziją.

* Geriausia išeitis – mokytis harmoningai bendrauti. Tam net nereikia papildomo laiko: juk bendraujame nuolat ir visada turime progą praktikuotis! Tiesiog stebėkime savo ir kitų reakcijas, mokykimės suprasti žodžių ir veiksmų pasekmes bei priežastis, bendravimo tikslus.

* Mokymasis bendrauti keičia žmogaus gyvenimą į gerąją pusę: lieka vis mažiau prieštaravimų, įtampos ir konfliktų, ir vis daugiau supratimo, bendravimo džiaugsmo ir harmonijos.

* Beje, vienas iš psichinės sveikatos kriterijų yra mokėjimas bendrauti..

* Bendravimo pagrindas – pagarba. Net maži nukrypimai – ironija, kandi pašaipa, atsainus tonas, abejingumas gali sugadinti net gerus santykius. Jei tai kartojasi – nesistebėkime, jei žmogus pradeda vengti bendravimo.

* Atpraskime kritikuoti – tai automatiškai sukelia norą gintis ir ieškoti pasiteisinimų. Nuolat kritikuojantis žmogus nemoka bendrauti, nes nesupranta, kad jo kritika gali žeisti žmones. O nuolat kritikuojamas žmogus galiausiai praranda pasitikėjimą savimi.

* Užsibrėžkime aiškų bendravimo tikslą – harmoniją. Būkime atviri ir tyri bendravime: kalbėkime ir elkimės be slaptų motyvų ir falšo.

* Atminkime: yra vienijantys ir suartinantys jausmai: meilė, vienybė, geranoriškumas, geraširdiškumas, dėkingumas, dėmesingumas, pagarba.. Jie veda tiesiu keliu į harmoniją bendravime 🙂 .

(Mintys iš įvairių paskaitų)

Harmoningas bendravimas

Žmogaus gyvenimas – tarsi persipynusi priežasčių-pasekmių virtinė. Kiekvienas mūsų žodis, mintis ir veiksmas turi pasekmes. Tai, kas praėjo – pasilieka (pasekmė), o tai kas bus, yra jau dabar (priežastis). Ypač svarbu tai suprasti bendraujant su žmonėmis.

Nepriklausomai nuo to – pozityviai ar negatyviai elgsimės su žmonėmis, bet savo veiksmų pasekmes anksčiau ar vėliau išgyvensime pilnai ir asmeniškai. Todėl kartais verta atidžiau pažvelgti į savo bendravimą ir pagalvoti: ar siekiame harmonijos? O gal tiesiog laukiame, kad kiti elgsis taip, kaip mes norime?..

Bendravime taip pat veikia dėsnis: ką pasėsi, tą ir pjausi. Ir kaip neišaugs iš agurko sėklos obelis, taip ir bendravime – elgdamiesi blogai, negalime tikėtis gerų santykių. Todėl kaltinti kitus dėl bendravimo problemų – tiesus kelias į konfliktus, verčiau pasitikrinti – ar patys elgiamės pozityviai.

Pirmiausia – nepamirškime, kad aplinkinius žeidžia pikti žodžiai, todėl jie ilgiau juos prisimena. Paradoksalu, bet kartais apkalbos sudaro draugiškos atmosferos iliuziją, nors iš tikrųjų jos tik didina įtarumą ir nepasitikėjimą.

Juk dažnas vėliau pagalvos: jei šis žmogus taip kalba apie kitus, tai už nugaros gali ir mane apkalbėti. Todėl jei negalime pasakyti nieko gero apie žmogų – geriau patylėkime. Kalbėkime apie žmonės visada taip, lyg jie girdėtų – tai atpratina nuo įpročio apkalbinėti.

Bet kokios negatyvios kalbos apie žmones nieko neišsprendžia, o tik didina negatyvumą. Ypač turėtume būti atidūs, kai emocijų paveikti kalbame apie savo artimus žmones: emocijos nurims, o ištartus žodžius kiti žmonės gali prisiminti ilgai.

Svarbus draugystės ir meilės pagrindas – besąlygiškumas: kai nelaukiame atsako, nesitikime atlygio, nemanipuliuojame. Jei bendraujame kažko tikėdamiesi – santykiai anksčiau ar vėliau tampa konfliktiški. Todėl dažniau kalbėkime apie savo lūkesčius.

Juk dažniausiai santykiai išyra būtent dėl to, kad žmonės nepateisina vienas kito lūkesčių. Kartais žmogus net nežino, ko iš jo tikisi. Turime išmokti pasikalbėti apie tai, ko laukiame iš artimo žmogaus, o kartais ir kažko paprašyti – juk žmonės neskaito minčių.

Ir būtinai tesėkime savo pažadus ir laikykimės duoto žodžio! Žadėkime tik tai, ką tikrai galime įvykdyti – tai stiprina pasitikėjimą ir atsakingumą. Na, o žodžio nesilaikymas, ypač dažnai pasikartojantis – ardo ne tik pasitikėjimą, bet ir pačius santykius.

Ar mokame išklausyti kitus? Sutikite, kad bendraudami daugiausiai kalbame apie save, savo problemas, pertraukinėjame.., o ką kalba kitas žmogus – klausomės neatidžiai. Bet juk taip pat, kaip ir mes, jis tikisi išklausymo ir supratimo.

Būkime ne tik atidūs pašnekovai, bet ir išgirskime tai, ką apie mus sako artimi žmonės. Kas, jei ne draugas pastebės “šaukštą deguto“ – juk iš šalies jis matomas geriau.. O ir savo trūkumus mes “slepiame“ pirmiausiai nuo savęs..

O kaip su pagalba? Tikrasis draugiškumas išreiškiamas būtent pagalba bėdoje. Apie tai yra posakis: į šventę draugai kviečiami, o nelaimėje turi ateiti patys.. Būtent sunkią akimirką parodomos tikros žmonių savybės.

Mūsų laikais santykiai dažnai tokie veidmainiški, kad nelaimės atveju neretai pasirenkama “netrukdyti“ bėdos ištiktam draugui. Ir nors tai jau daug kam atrodo “normalu“, tačiau toks “netrukdymas“ prilygsta išdavystei – nelaimės sugniuždytas žmogus retai prašo pagalbos, ir kas, jei ne draugai, turi būti šalia?..

Labai svarbus bendravime gebėjimas atsiprašyti. Jei jaučiame, kad įskaudinome žmogų – atsiprašykime. Mes galime jaustis teisūs, tačiau jei tas teisumas įžeidžia kitą žmogų – reiškia, kažką darome neteisingai. Neatidėliokime – geriau ir lengviau atsiprašyti nedelsiant. Atsiprašę užveriame kelią didesniam konfliktui.

Ir dar: harmoningam bendravimui labai svarbios.. smulkmenos. Čia nėra nesvarbių dalykų: mažiausia smulkmena gali ir pagerinti, ir pabloginti santykius. Galime atrodyti išoriškai mandagūs ir šypsotis, tačiau jei nesame nuoširdūs – žmonės tai jaučia.

Būkime geranoriški ir dovanokime vieni kitiems šypsenas, padėką, palaikymą, dėmesį, apkabinimus, supratimą, mielas staigmenas.. Didelis gėris susideda iš mažų, kasdieninių, dovanojamų su meile gerų veiksmų, minčių ir žodžių :)..