Viena iš žodžio “mitas“ (gr. mythos – žodis, pasakojimas, padavimas) reikšmių yra “prasimanymas“. Paprastai mitais pradedame vadovautis tuomet, kai kažko tiksliai nežinome apie tam tikrą reiškinį, tačiau norime tai paaiškinti arba pateisinti. Pasirodo, nemažai mitų sklando ir apie meilę, daugeliui jie tikrai girdėti..
Pradėkime nuo mito apie tai, kad “šeimyninis gyvenimas turi prasidėti nuo beprotiškos meilės“. Šiuo atveju beprotiška meile vadinama aistra, kurios pagrindinė savybė – ji greitai praeina.., todėl retai baigiasi santuoka.
Tvirčiausia ta santuoka, kuri prasideda nuo simpatijos ir draugystės, kuri ilgainiui perauga į meilę. Juk mylintys žmonės pirmiausiai turi būti artimi dvasiškai – geri draugai – tik tuomet galima kartu spręsti visus iškylančius gyvenimo uždavinius.
“Tikra meilė būna iš pirmo žvilgsnio“. Taip, įsimylėjimas (susižavėjimas, susidomėjimas) gali būti ir iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kelias nuo įsimylėjimo iki meilės gali būti ilgas, o gali ir visai neperaugti į meilę.
“Vyrai myli tik gražias moteris“. Įvairūs psichologiniai tyrimai parodė, kad vyrai renkasi moteris pagal dvasines savybes, o ne pagal fizinius kriterijus. Vyrai teigia, kad santuokai renkasi patikimas, nuoširdžias, geras, išmintingas ir švelnias moteris.
Žinoma, sutikę žmogų, visi mes pirmiausiai atkreipiame dėmesį į išvaizdą. Tačiau būtent iš bendravimo padarome išvadą, kad vien grožio nepakanka. Be to, grožis – subjektyvi sąvoka: nėra visiems patinkančio grožio etalono ar standarto. O dvasinės žmogaus savybės visada įtakoja ir jo išvaizdą.
“Pavydi, reiškia – myli“. Pavydas – egoistiškas, savininkiškas jausmas, kai žmogus tarsi prilyginamas daiktui. Pavydas remiasi nepasitikėjimu (savimi arba mylimu žmogumi), kuris žemina. Tai destruktyvus jausmas, todėl su meile neturi nieko bendra.
“Meilė – kančia“. Jei jausmai, kuriuos vadiname meile, atneša kančią – tai ne meilė, o prisirišimas ar net liguista priklausomybė. Tokių jausmų aprašymų apstu literatūros kūriniuose, todėl sudaromas įspūdis, kad meilę būtinai lydi kančia.
Tačiau tai – negatyvūs jausmai, kurie vargina abu žmones. Jie paremti noru savintis, reikalauti, kontroliuoti, todėl žmogus įsitikinęs, kad jei jis kenčia, reiškia, jis myli. Tuo tarpu meilė – šviesus ir pozityvus jausmas, ją atpažįstame būtent iš džiaugsmo: žmonėms gera kartu, jie džiaugiasi vienas kitu.
“Be intymių santykių neįmanoma gerai pažinti vienas kito“. Svarbiausia – pažinti vienas kitą psichologiniame lygmenyje. Tiesiog reikia gerai susipažinti – tam reikia laiko, reikia bendrauti. Juk visos problemos (tame tarpe ir intymios) kyla būtent dėl psichologinių aspektų.
Intymių santykių sureikšminimas (kurie yra poros santykių dalis, bet ne pagrindas) – greičiau savotiška šiuolaikinė psichozė, o ne “tinkamumo“ ar “pažinimo“ kriterijus.
Mitas “apie vienintelę puselę“. Jis gyvuoja dar nuo Platono laikų, kai buvo bandoma paaiškinti meilės ir lyčių traukos fenomeną. Šiuo mitu dažniausiai teisinamasi tuomet, kai žmonės nemoka ar nenori kurti santykių, todėl svajoja ir ieško “idealiai tik jam tinkančios puselės“.
Tuo tarpu tiesa paprasta: “puselėmis“ vieni kitiems ne gimstame, o tampame. Tik vystydami ir palaikydami meilę, galime sukurti vienybės harmoniją. O nuolat ieškodami savo mistinės “puselės“ (ir atmesdami “netinkamas“), galime jos ir nerasti..
“Visi vyrai poligamiški“. Tai tiesiog patogus pasiteisinimas gyvenantiems palaidą gyvenimą vyrams. Tačiau jis niekuo nepagrįstas ir nepatvirtintas, tai tik palyginimas su gyvūnų elgesiu. Bet juk mes esame mąstantys žmonės, ir mūsų valioje valdyti tokius instinktus.
Jei žmonės myli, jie nuolat vysto ir palaiko šį jausmą, jie pasitiki vienas kitu, todėl ištikimybė artimiausiam žmogui – savaime suprantamas dalykas (neįmanoma skaudinti mylimo žmogaus). Tačiau jei santuoka grįsta kūno malonumais, tuomet neištikimybė dėsninga, nes žmones domina tik kūnas, o ne dvasinis ryšys.
“Meilė ateina ir praeina“. Šiuo mitu bandoma teisinti praėjusį (nevystomą iki meilės) įsimylėjimą ir tuo pačiu nusimesti atsakomybę už nebrandumą meilėje ir nemokėjimą puoselėti ir palaikyti meilės jausmą.
Ką apie tai galvojate jūs? O gal žinote daugiau mitų apie meilę? Pasidalinkite 🙂 ..
ruvi 
Labas. 🙂 Žinau dar vieną : meilė trunka 3 metus! :))
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
O tokių, kaip Vaida pastebėjo naujų mitų apstu: ir tris metus ir 5 ir 7 ir kiek tik kas sugalvoja iš savo patirties. Dar ten būna tokie kaip santykių krizė būtinai ištiks po 3, 6 metų ir taip toliau.
Viskas, kas čia paminėta svarbu, bet itin reikia atkreipti dėmesį į tai jog meilė maišoma su įsimylėjimu, tai labai susiję su mitu- “Meilė- kančia“ ir ne tik literatūra propaguoja tai, bet ir visa pop kultūra. Tai galima sakyti yra pagrindinė skyrybų priežastis. Juk įsimylėjėlius traukia dažniausiai tik seksualinis intymumas.
Bet pasižiūrėkime- laimingiausios visgi tos taip vadinamų diktatūriškų šalių šeimos, kuriose, dar neretai poras suveda tėvai arba astrologai, žyniai. Tokiose porose net iš pradžių atrodo jog nėra jokio ryšio, bet paskui kaip išsivysto tai ohoho. Nes visgi jei iš išvaizdos renkamasi- tai dažniausiai galvojama tik apie tai kaip su tuo žmogumi bus sugulus ir daugiau nieko.
Bet jei būtų laimingas žmogus tik dėl sekso, tai galėtų lakstyti per partnerius, bet taip lakstant vis mažiau džiaugsmo patiriama.
Laikoma modernu tai jog į šeimą reikia žiūrėti laisviau- tai yra jei “nesutapo charakteriai“, mesk viską ir bėk kitur- tik kad jau randas paliktas visam gyvenimui…
Kad vyrai esą yra poligamiški, manau yra atėję iš rytų šalių, kur galima turėti daug žmonų, nors ten to priežastys yra visai kitos- pavyzdžiui moterų skaičius žymiai didesnis nei vyrų.
Yra toks mitas jok pagrindinė skyrybų priežastis yra pinigai arba santykiai lovoje, bet jei tai yra priežastis ar tuomet galima tokius santykius vadinti meile?
Galų gale seksualumas- vyrai ( o ir moterys nemažai) yra atakuojami iš visur sklindančio seksualumo- reklamos, mados, pornografija, erotika internete- visa tai yra skirta vienam dalykui- kelti audras smegenyse. Kai žmogus išeina į gatvę ir žiūri į priešingą lytį iš pozicijų: “su tuo galėčiau lovoje, su tuo ne“ ir daugiau nieko, jokių minčių nerasta.
Gyvenimas su vienu žmogumi atrodytų yra atgyvena ir davatkų plepalai, bet kuomet sužinai apie tokius dalykus kaip telegonija, daug kas pasidaro aiškiau.
PatinkaPatinka
labas Vytautai,
kas yra telegonija?
PatinkaPatinka
Labas rytas visiems:)
Uliau, telegonija- tai reiškinys, kuomet dėka lytinių santykių partneriai apsikeičia savybėmis. Žmonės kažkodėl nori išsaugoti grynaveislius žirgus, šunis ir t.t. nekergdami su bet kuo, o štai save pamiršta su kuo eina “obuoliauti“, nors žmonėms tai ypač veikia. Yra tokių atvejų, kaip pavyzdžiui baltaodė moteris turėjo santykių su juodaodžiu amerikoje, grįžo namo, po dviejų metų su baltaodžiu vyru susilaukė juodaodžio vaiko, ir tokių istorijų nemažai, bet odos spalva tai niekis palyginus su tuo, jog ir blogosios savybės persiduoda. Tai įsivaizduokim jei žmogus mylisi su bet kuo, tai jam tikrai nepapuola labai dorybingi ir save prisižiūrintys partneriai, nes tokie saugosi. Pavyzdžiui vedos teigia, jog moteriai ar vyrui pirmasis/oji visada išliks mintyse, kaip pats tikriausias, todėl po to jau sunkiau bus patirt laimę poroje, ir galų gale vaikai mažiau mylės motiną/tevą, nes giliai pasąmonėje liks informacija. Žinoma telegonija nėra pripažinta rimtu mokslu ir kažin ar kada bus pripažinta, bet žinant, kad tikrosios tiesos niekada nerasime ten kur tv, laikraščiai oficialusis mokslas…
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Įdomi diskusija. Vaida, tas mitas ir yra apie įsimylėjimą arba aistrą – praeina jos, praeina ir “meilė“, nes.. nebetraukia buvęs aistros objektas, persisotino. Argi tai meilė? Todėl ir praeina..
Vytautai, tau ypač dėkinga ir už tavo mintis – viskam pritariu, ir už tai, kad palietei telegonijos klausimą.Prisipažinsiu: kai pirmą kartą apie tai perskaičiau, tikrai buvo sunku patikėti.
Iš tiesų, kyla įtarimas, kad kažkam naudinga tai nutylėti ar paskelbti “nemoksliškomis prielaidomis“. Bet juk yra konkretūs tyrimai, ir jie patvirtinti (ir ne vienoje šalyje), bet kadangi tai neatitinka šiuolaikinių propaguojamų palaidumo (a-la “laisvės“) teorijų, tai tiesa sąmoningai slepiama.
Bet tiesos nenuslėpsi, ji pati išeina į dienos šviesą, net jei to nenori: jau spausdinamos kaip “sensacijos“ dvynukų nuotraukos – kur vienas vaikas baltaodis, o kitas – juodaodis. Tenka visa tai kažkaip aiškinti, jau nebegalima nuslėpti..
Ir dar pastebiu gerą tendenciją – vis daugiau žmonių informacijos ieško savarankiškai – per internetą, jų jau netenkina akivaizdžiu tampantis melas. Jei prieš keletą metų atrodėme keistuoliai, nes nežiūrime tv ir neskaitome masinės informacijos leidinių, tai dabar tai normalus dalykas jau daugeliui žmonių.
AČIŪ! Saulėtos nuotaikos! 😀
PatinkaPatinka
Labas. O, kokių įdomių dalykų sužinojau. Tikrai isimylėjimas greit praeina… Ir dar yra žiauresnis mitas -muša reiškia myli. O kaip su ,, nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis“? Mitas?
PatinkaPatinka
Labas rytas 🙂
Ruvi, taip tikrai kažkam naudinga nutylėti, juk palaidumas sukuria lengvai valdomą visuomenę: vaikai vaikų namuose, vienišos mamos labai lengvai pažeidžiamos, kadangi neturi paramos ir atramos, vyrai bėgiojantys per moteris ir taip iššvaistantys savo protines ir kūrybines galias. Erotika ir pornografija perima ir valdo žmonių mintis ir taip atitraukia nuo rimtų problemų dėmesį, mažiau priešinamasi neteisėtiems valdžios sprendimams. Prie “duonos ir žaidimų“ dar galima pridėti palaidą gyvenimą- visa tai atitraukia dėmesį.
Taip apie telegoniją sužinojus kažkaip keista viskas atrodo, juk palaidas gyvenimas asocijuojasi su laisve (netikra žinoma), bet iš tikro supančioja- atima sveikatą, energiją, žmogus tampa priklausomas, turi mokėti alimentus “išmėtytiems“ vaikams, o pats galų gale lieka nelaimingas.
O dabar tikrai prasideda informacinis renesansas, atsirado tiek daug žmonių, kuriems jau norisi dar giliau “kapstytis“ gamtos, visatos ir žmogaus paslaptyse. Ir kuo daugiau žmogus žinos neoficialiosios informacijos, tuo mažiau jam kils noras kariaut, konfliktuot ir švaistyt savo energiją- žmonės sužydės.
Vaida, tas muša vadinasi myli, reiškia ne meilę bet nusitovėjusius aukos ir skriaudėjo santykius- kai aukai atrodo, jog taip viskas ir turi būt, jog skriaudėjas turi paauklėt ją. Bet tai nėra jokia meilė. O nuo meilės iki neapykantos- manu reiškia, jog tarp abiejų yra priklausomybiniai ryšiai ir per konfliktą jie abu tarsi nusiramina, patenkina kažkokį poreikį taip, bet aišku tai negali būt meilė. Tokia tad mano nuomonė.
PatinkaPatinka
Labas rytas 🙂
Vaida, man atrodo, kad žmonės susigalvoja įvairiausių mitų tam, kad paaiškintų tai, ko nesupranta. Kaip galima mylint mušti?.. O neapkęsti mylint?.. Pritarsiu Vytautui – tai priklausomi negatyvūs ryšiai, kurie stiprūs, nes laikosi ant negatyvumo kai “vienas su kitu negali būti, bet ir vienas be kito negali“.
Vytautai, iš tiesų – tiesa atveria akis ir viską paaiškina. Ilgą laiką žmonės sąmoningai buvo kreipiami į negatyvumą, todėl šiandien jo tiek tebeturime. Tačiau.. dauguma jau persisotino juo ir supranta, kad negatyvumas negali būti gyvenimo pagrindas, nes neša tik destrukciją.
Todėl ir kyla poreikis aiškintis tiesą – kiekvienas prabudęs žmogus suvokia, kad esame čia ne tam, kad kariautume, apgaudinėtume, ginčytumės, mapinuliuotume, išnaudotume vieni kitus ar vystytume vien savo kūnišką prigimtį.
Ir, aišku, kai sužino Tiesą, dingsta noras vystyti bet kokį negatyvumą – žmogus pajunta vienybę ir tampa kūrėju 🙂 . Kuo daugiau tokių žmonių, tuo greičiau vykdomi geri pokyčiai – ir tai jau visi matome, žmonės bunda visame pasaulyje 🙂 .
Visiems gražios dienos! 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki:)
Radau citatą Vaidai apie “tris metus“:)
,,Trejus metus trunka ta meile, kuri nekopė į kalną ir nekrito į bedugnę, ta kuri nukrito tiesiai iš dangaus“ Beigbeder.
Labos nakties
Vladas
PatinkaPatinka
Norėjau parašyti nuomonę apie tai, kad neva žmonės nori išsaugoti grynaveislius gyvūnus, o patys su betkuo “obuoliauja“… Anksčiau buvo labai stiprios tradicijos, papročiai, ir tautietis tik su tautiete turėjo draugauti ir kurti šeimą. O dabar žmonės yra labai susimaišę… Pamato kitatautį, ar taip kokią “egzotiką“, apsvaigsta, ir krenta į glėbį.
PatinkaPatinka
Sveiki!
Taip yra, kai propaguojamas palaidumas, ir tai priimama kaip “laisvė“. Tuomet paminamos ne tik tradicijos, bet ir tyri, nuoširdūs santykiai tarp žmonių. Bet galiausiai žmonėms apkarsta tokia “laisvė“, juk širdies gilumoje kiekvienas nori tyros, besąlygiškos meilės. O tam, kad ją gautų – reikia pačiam skleisti tai, ko pats norėtų…
PatinkaPatinka
Man ydomu toks dalykas… dabar žmonės labai sumaišyti, ir pvz jeigu nėra tautiečių, ar galima tuos kitataučius prisileisti? Kaip ir su savais turėtum būti, ir vengti kitų. Bet skaičiau, kad nereikia skirstyti į savus ir svetimus, tai kas atsiranda tą ir turi priimti?
PatinkaPatinka
Čia jau reikėtų klausytis savo širdies – jei žmogus dvasiškai artimas, tai, manau, tautybė nesvarbu. Juk dvasia tautybės neturi. Žinoma, mums lengviau suprasti savos tautybės žmones, bet juk šviesių, gerų žmonių yra kiekvienoje tautoje, todėl – reikia klausyti savo širdies 🙂 …
PatinkaPatinka
Tai kad širdis vieną kartą vienaip gali jausti, kitą kartą kitaip. Dabar pvz labai kalbama apie tą patriotizmą, kad svarbiausia sava žemė, sava tauta, tautiečiai. Ir kai migrantai atvyksta, žmonės nepatenkinti, neva svetimi įsibrovė, dar poruotis pradės, reikia lauk varyti… tai jeigu dvasia neturi tos tautybės, tai kas kur nori ten tas važiuoja, gyvena ir su kuo nori su tuo poruojasi…?
PatinkaPatinka
Matote, yra politika, yra visuomeninės sistemos elgesio šablonai, kurie keičiasi, ir prie kurių prisitaikyti kartais neįmanoma, bet visuomet yra ir žmonių asmeninis gyvenimas, kur žmogus pats sprendžia, kaip jam nugyventi savo gyvenimą. Žmonės, kurie sugeba tyrai ir besąlygiškai mylėti, būtinai sutinka tokį patį tyrą ir mylintį žmogų – ir tam ne kliūtis nei atstumai, nei tautybė, nei amžius. O širdis visada jaučia teisingai, tik kartais protas užgožia jos balsą, ir tuomet – sutinku su jumis – tikrai galima suklysti.
PatinkaPatinka