Šventinė dvasia

Ar susimąstėte, kodėl vis dažniau didžiųjų švenčių laukiame ne kaip ypatingos dienos, bet kaip varginančios darbų ir pareigų lavinos, susijusios su pasiruošimu šventei? Kartais net pavadiname tokias šventes masine psichoze – tai patvirtina ir faktai: būtent per dideles šventes padaugėja įvairių konfliktų ir incidentų. O ir po švenčių dažniausiai jaučiame ne pakylėjimą, o vidinę tuštumą.. Kodėl taip nutinka?

Pirmiausiai išsiaiškinkime – kas yra šventė ir kuo ji skiriasi nuo kasdienybės. Šventė – tai nekasdieniška, ypatinga diena, kuomet turime progą švęsti ir švenčiame – išgyvename tam tikras džiaugsmingas emocijas: tai dvasinė vienybė, kolektyvinė saviraiška, dėmesys, pozityvumo užtaisas, rūpestis, suartinanti ir motyvuojanti veikla ir t.t..

Šventės tradiciškai gali būti:

– skirtos praėjusiam įvykiui, užbaigtuvės, pvz., praeityje tai buvo derliaus šventė, vainikuojanti ilgų darbų pabaigą, kurios tikslas – atgauti jėgas, pasidžiaugti rezultatais, motyvuoti būsimiems darbams;

– skirtos ateities įvykiams, pvz., rugsėjo pirmoji, statybų pradžia. Tikslas – sukurti pozityvų nusiteikimą, motyvuoti, sukaupti jėgas darbams;

– šventės, skirtos vieno etapo užbaigimui ir kito pradžiai, pvz., gimimo diena, Naujieji metai. Tai rezultatų susumavimas ir atskaitos taškas naujiems darbams;

– istorinės, patriotinės ir religinės šventės. Skirtos vienyti, ugdyti patriotizmą, saugoti moralines vertybes, palaikyti tradicijas;

– asmeninės žmogaus šventės, ryškūs ir svarbūs įvykiai. Pozityvūs atsiminimai, kurie suteikia pasitikėjimo savimi ir prasmės gyvenimui.

Visose šiose situacijose bendra tai, kad šventės turi pagrindą – progą, ir tikslą – suteikti pozityvų nusiteikimą ateičiai, džiaugsmą. Šventė – tai išorinio ir vidinio džiaugsmo apykaita, kuri praturtina dvasiškai, motyvuoja, suartina. Šiuolaikinės šventės palengva tai praranda dėl komerciškumo, alkoholio, švenčių pavertimu tik pramoga ir šou.

Pramogos nėra šventė, nors šventėje ir gali būti pramogos elementų: dainų, žaidimų, juoko – tačiau tai tik šventės išraiška. Vien išoriniais veiksmais šventės nesukursime, ji turi gilesnę dvasinę prasmę. Anksčiau švęsdami žmonės įsiliedavo į labai svarbią bendražmogišką vienybę, kuri pozityviai aktyvuodavo kolektyvinę sąmonę, dabar – švenčia kiekvienas sau, o vienybė pakeičiama “gerumo akcijomis“.

Esminis skirtumas tarp praeities ir šiandieninių švenčių – praeities šventės “ištraukdavo“ žmones iš kasdienybės, o šiandieninės, atvirkščiai – įvaro į pasiruošimo šurmulį-bėgimą vartotojų minioje į parduotuves, o pati šventė telieka lyg trumpas blykstelėjimas, paliekantis tuštumą širdyje. Kodėl? Todėl, kad viską suvalgome, išgeriame, išpakuojame, persisotiname pramogomis ir įspūdžiais, o svarbiausios – dvasinės dovanos – lieka “neišpakuotos“.

Dėl tokio paviršutiniškumo šventės gali virsti ne tik psichologinėmis (pošventinės apatijos ir depresijos), bet ir narkologinėmis problemomis. Šventiniai lūkesčiai, stalo gausa, alkoholis, pramogos, dovanos ar vien data kalendoriuje nesukuria šventės. Šventinę dvasią galime sukurti tik mes patys. Kaip tai padaryti? Pirmiausiai – suvokti, ką, kaip ir kodėl švenčiame.

Net ir tuomet, kai visi aplink bėga, kai viskas mirga marga, mes galime nepasiduoti išoriniam šurmuliui ir kurti kitokią, tikrai ypatingą šventę. Tam nereikia lūžtančių nuo vaišių stalų ar brangių dovanų. Juk šventė – laikas dalintis gražiausiomis žmogiškomis savybėmis, kurios suartina ir sukuria ypatingą šventinę dvasią.

Todėl ruoškimės šventei visa šeima: puoškime namus, planuokime vaišes, ruoškime dovanėles. Dovanos – dėmesio ir rūpesčio išraiška, parinkime jas asmeniškai, nuoširdžiai. Gerai nuteikia ir mieli asmeniniai palinkėjimai, nepamirškime per didžiąsias šventes pasveikinti draugus, gimines ir kaimynus. Šventinę vakarienę ar pietus ruoškime visa šeima, o jei esame pakviesti į svečius – nusineškime savo gamybos patiekalą.

Geriau jei iš anksto sugalvosime, ką veiksime per šventes – tai būtinai turi būti kolektyvinė veikla. Išjunkime televizorių, jis blaško dėmesį, jei ir nusprendėme pažiūrėti filmą ar pramoginę laidą – pažiūrėję išjunkime. Nepamirškime taip pat, kad šventinis stalas – ne vieta ginčams, politinėms temoms ar santykių aiškinimuisi.

Bendraukime, žaiskime su vaikais, dovanokime gerą nuotaiką ir džiaugsmą savo artimiesiems, o taip pat tiems, kam jo reikia – taip mes vienijamės, didiname pozityvumą ir gėrį. Kuo daugiau nuoširdaus bendravimo, tuo daugiau dvasinės šilumos ir tikros šventinės dvasios – būtent po tokių švenčių jaučiamės laimingi ir pakylėti 🙂 ..