Melo psichologija

Pasirodo, yra ir tokia.. Neverbalinio elgesio analizės sistemos kūrėjas, psichologijos profesorius Paul Ekman parašė knygą “Telling lies“, kurioje aprašo savo daugiametės praktikos ir stebėjimų rezultatus. Jo darbo tikslas – padėti kiekvienam, norinčiam atskleisti melą ir geriau suprasti bendravimo ypatumus. Melo atpažinimo specialistus jis įvardina verifikatoriais (lot. verificateur – tikrintojas).

Autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis paskendęs mele. Amerikiečių tyrimai rodo, kad žmogus per dešimt minučių pokalbio sumeluoja vidutiniškai tris kartus. Jei eiliniai piliečiai meluoja nenoriai ir ne visi, tai verslo, politikos ir diplomatijos srityse – tai įprastas dalykas.. Knygoje aprašoma daug istorijų – kriminalinių ir politinių skandalų, susijusių su įžūliu melu, nagrinėjami ir literatūriniai kūriniai, padedantys atskleisti melo psichologiją.

Kad suprastume, kaip atpažinti melą, turime žinoti – kas yra melas. Jis apibrėžiamas taip: tai sąmoningas veiksmas, kuriuo vienas žmogus klaidina kitą, be išankstinio perspėjimo apie savo tikslus ir be aukos prašymo neatskleisti tiesos. Melui pateisinimo nėra, nes tai – sąmoningas veiksmas. Meluojantis žmogus gali būti vienoks ar kitoks, gali teisintis, bet visada renkasi jis pats – meluoti ar sakyti tiesą – ir jis skiria melą nuo tiesos.

Yra dvi pagrindinės melo formos: nutylėjimas ir iškraipymas. Nutylėdami žmonės slepia tikrą informaciją ir nesako tiesos. Iškraipydamas žmogus daro papildomus sąmoningus veiksmus: jis ne tik nutyli tiesą, bet vietoje jos pateikia melagingą informaciją, pateikdamas ją kaip tiesą. Dar vienas iškraipymo būdas – kai sakoma pusiau tiesa arba dalis tiesos, o kita dalis sukuriama melaginga.

Dažniausiai, jei yra galimybė, žmonės pasirenka nutylėjimą – jis pasyvus, o be to, sukelia mažesnę sąžinės graužatį ar kaltės jausmą. Be to, atskleidus nutylėjimą, jį lengviau pateisinti, pridengus užmaršumu ar prasta atmintimi. Kai “nesuveikia“ nutylėjimas, griebiamasi iškraipymo. Tai padaryti sunkiau, nes paslėpti tikras emocijas yra nelengva: kūnas dažnai “išduoda“ meluojantį. Kuo stipresnė emocija meluojant, tuo didesnė tikimybė išsiduoti.

Kadangi meluojantis turi sekti savo melą – jis negali kontroliuoti savo kūno reakcijų. Meluodami žmonės jaučiasi tarsi ne savo lėkštėje ir daro daug nekoordinuotų kūno judesių, rausta ar bąla, dažnai mirksi, prakaituoja, stringa balsas ir keičiasi intonacijos, keičiasi kvėpavimo ritmas, padažnėja seilių nurijimo funkcija, vengiama tiesaus žvilgsnio, daromos ilgos arba dažnos pauzės, kartais ašarojama, kartojami tie patys žodžiai, įvairūs nutęsimai (mmm…, eeee… ir pan.) arba pratrūkstama tiradomis.

Kuo didesnį diskomfortą meluodamas jaučia žmogus, tuo daugiau tokių nekontroliuojamų, asimetriškų judesių. Be to, meluojantys vengia tiesių atsakymų, jie išsisukinėja arba pateikia daug informacijos kita tema. Sunku nuslėpti tikras emocijas meluojant, todėl pasirenkamas vienas iš būdų paslėpti jas – imituoti kitokias, dažnai priešingas jauduliui emocijas. Tai taip pat nėra lengva, todėl dengiamas veidas, vengiama žvilgsnio, nusisukama, judinamos rankos.

Dažnai meluojantys žmonės įgyja tiesiog meistriškų aktorinių sugebėjimų vaidinti teisuolį ir išmoksta meluojant neišsiduoti. Kontrolę gali reikšti suspaustos lūpos arba ramybės demonstravimas. Beje, veido išraiška, trunkanti ilgiau nei dešimt sekundžių – visada yra netikra ir kažką slepianti. Meluojantys ypač kruopščiai parenka žodžius ne tik dėl to, kad už juos gali tekti atsakyti, bet ir dėl to, kad žodžiais apgauti yra.. lengviausia. Be to, kalbą galima paruošti iš anksto, ją užsirašyti ir įsiminti.

Keista, bet dažniausiai naudojama kaukė melui slėpti yra.. šypsena. Ji tarsi priešingybė slepiamoms emocijoms, kurios iškyla meluojant: baimei, pykčiui, kaltės jausmui.. Kai žmogus šypsosi, retam kyla klausimas, kaip jis jaučiasi, ji tarsi patvirtina, kad viskas gerai ir yra paplitusi socialinė mandagumo kaukė. Be to, nusišypsoti lengviau, nei vaidinti kokią kitą emociją. Bet apsimestinė šypsena labiau asimetriška, ji staigiai atsiranda ir dingsta, nes nenuoširdi.

Kai kurie melagiai jaučia savotišką piktdžiugą dėl to, kad moka apgaudinėti, todėl jiems sunku sustoti. Bet yra ir melas, kurio žmogus neatskleidžia dėl pažeminimo ar bausmės baimės, todėl jie meluoja įsitikinę, kad taip apsaugo save. Tai melas, kuris dangsto nusikaltimus ir peržengia visas žmoniškumo ribas. Tai vaikų tvirkinimas, žmogžudystės, incestas, prievartavimas, terorizmas ir kiti sunkūs nusikaltimai.

Tokius veiksmus įvykdęs asmuo visada išsisukinėja ir meluoja, nes tiesos pripažinimas ir sakymas neatneša nei moralinio palengvėjimo, nei bausmės palengvinimo, t.y., atpildas ir bausmė tokia didelė, kad prisipažinti baisu. Bet kartais kaltės jausmas būna toks stiprus, kad galiausiai tam, kad jo atsikratytų, žmogus prisipažįsta, nes kartais bausmė būna lengvesnė už žlugdančius kaltės ir sąžinės graužaties jausmus.

Koks melas bebūtų, meluojantis dažniausiai išsiduoda ne tuo, ką sako, bet būtent savo elgesiu. Lengvai meluojantį pagauti sunkiau, stipriai meluojantį pagauti lengva. Meluojantiems reikia ne tik aktorinių sugebėjimų, bet ir nuolat prisiminti visas savo melo smulkiausias detales. Todėl neįmanoma meluoti, nedarant klaidų, nes gyventi mele yra didžiulis stresas. Jei norime išaiškinti meluojantį, turime atkreipti dėmesį į visų išvardintų verbalinių (kalbos) ir neverbalinių (judesio) požymių kompleksą.

Pagal kūno reakcijas, emocines reakcijas akivaizdu, kad melas yra nenatūralus veiksmas žmogui. Melas pavojingas, nes kuria iliuziją, gyvenimo netikrumą, baimes ir kitas žemas emocijas. Melas skiria, nes negali ilgam susieti. Melas visada – anksčiau ar vėliau – išryškėja. Todėl nemeluokime, gyvenkime tiesoje. Juk tai taip paprasta: gyvenimas be melo yra tiesiog sąžiningas gyvenimas ..