Mažųjų lūpomis :)

– Mamyte, o kas yra rojus?
– Na, tai.. kai daug obuolių.. apelsinų.. vyšnių..
– Supratau!. Rojus – tai kompotas.

🙂 🙂

– Oi, seneli, katytė nusičiaudėjo!
– Tai kodėl nesakai jai “į sveikatą“?
– O tai kas man atsakys “ačiū“?

🙂 🙂

– Į ką taip nusibrozdinai?
– Į katę…

🙂 🙂

– Močiute, koks šiandien pirmadienis – šeštadienis ar antradienis?

🙂 🙂

– Tėti, kai tu buvai mažas, tu buvai mergaitė ar berniukas?

🙂 🙂

– Ar peilis – šakutės vyras?

🙂 🙂

– Ir berniukus mamytės gimdo? O kam tuomet tėčiai?

🙂 🙂

– Mamyte, tai tu mane pagimdei? Aš taip ir žinojau, nes jei tėtis, tai būčiau su barzda..

🙂 🙂

– Kaip atsirado pirmas žmogus? Juk jo pagimdyti nebuvo kam!

🙂 🙂

– Tėti, o kaip sužino, kas gimė – mergaitė ar berniukas? Juk jie dar neturi nei kelnyčių, nei sijonėlių..

🙂 🙂

– Mamyte, aš labai noriu sesutės… Ar tu nenorėtum pagimdyti man sesutę? Pabandyk, prašau..
– Aš mielai, bet va tetukas neleidžia ..
– Na ką gi, tuomet kai jis išvažiuos, mes pabandysime be jo..

🙂 🙂

Mergaitė pirmą kartą zoologijos sode pamatė dramblį. Atidžiai apžiūrėjo jo straublį ir pareiškė:
– Čia ne dramblys, o dujokaukė.

🙂 🙂

– Seneli, o pro kur į arklį benziną įpila?

🙂 🙂

– Kiek tau metų?
– Greit aštuoneri, o kolkas – treji…

🙂 🙂

Sesutė skundžiasi broliukui:
– Aš šiandien nukritau ir stipriai susitrenkiau.
– Verkei?
– Ne…
– Kodėl?
– Tai kad niekas nematė…

🙂 🙂

Žiūrėdamas į pliką žmogų vaikas klausia:
– O kodėl pas tave tiek daug veido?

🙂 🙂

– Mamyte, ar galima miegoti atgal?
– Kaip atgal?
– Ryte užmigti, o prabusti vakar vakare?.

🙂 🙂

Pamačiusi paveikslą su madona ir kūdikiu, mergaitė susižavėjusi šūkteli:
– Madona su madoniuku!.

🙂 🙂

Autobuse daug žmonių, todėl keturmetis sėdi savo tėčiui ant kelių.
Į autobusą įlipa moteris. Norėdamas būti mandagus, berniukas nušoka nuo tėčio kelių ir pasiūlo moteriai:
– Prašom sėstis!.

🙂 🙂

– Kaip gi tu iškritai iš lovos, mažyli?
– Aš naktį miegojau-miegojau ir į save nežiūrėjau, o paskui pažiūrėjau į lovą ir matau: manęs ten nėra..

🙂 🙂

Berniukas kažką meistrauja iš dviejų kėdžių.
– Ką tu statai?
– Garažą tavo auliniams batams..

🙂 🙂

– Tėti, iš kur aš atsiradau?
– Mes tave turguje pirkom..
– Bet prieš parduodant mane gi turėjo kažkas pagaminti..

(Iš K.Čiukovskio knygos “Nuo dvejų iki penkerių“, vertė ruvi.lt. )

🙂 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio ir gražios mamyčių šventės! 🙂

Reklama

Mūsų pasaulis iš viršaus atrodo idealus..

Taip sakė Antoine de Saint-Exupery. Jis buvo ne tik rašytojas ir žurnalistas, bet ir profesionalus lakūnas. “Koks gražus, koks idealiai tvarkingas atrodo mūsų pasaulis iš aukštai!“ – rašė jis vienoje iš savo knygų – “Namai, kanalai, keliai, upės, ežerai ir jūros.. tvarkingais kvadratais suskirstyti sklypai ir laukai.. miesteliai ir miestai, sodri miškų žaluma.. tarsi parodai Kūrėjui kruopščiai išstatyta vitrina..“

Rašytojas parašė ne vieną knygą, bet garsiausia, žinoma, yra jo alegorinė pasaka “Mažasis princas“. Kiekvienam ji sukelia skirtingų jausmų, bet kiekvieną stebuklingai sugrąžina į vaiko pasaulį ir kviečia pažiūrėti į gyvenimą kitaip. Juk ir knyga skirta “.. suaugusiam…mano geriausiam draugui pasaulyje.. vaikui, kuriuo kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai (tik nedaugelis tai prisimena)“. Kviečiu visus trumpam sugrįžti į šią nuostabią pasaką 🙂 ..

..“Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti…. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei sakote jiems, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: “O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?“ Jie klausia: Kiek jam metų? Ar daug jis turi seserų ir brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?“ Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino.

Jeigu suaugusiems sakote: “Mačiau rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo…“, – jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: “Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušuks: “Koks gražus namas!“…

“Mažasis princas nežinojo, kad karaliams pasaulis – labai paprastas. Jiems visi žmonės – pavaldiniai.“…
“Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti.“…
“Daug sunkiau teisti save nei kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.“…

“Gerbėtroška mano, kad visi kiti žmonės juo tiesiog žavisi.“…
“Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.“…
“Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.“…
“Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…“…

“Tavo planetos žmonės augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško… O juk tai, ko ieško, galima rasti vienoje rožėje…“
“Žmonės grūdasi į greituosius traukinius , bet jie nežino, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu… Ir visiškai veltui…“
“Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.“

“Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei ji jos nesuėdė… Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: “Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…“

Nuostabus ir tyras vaiko pasaulis ir.. sudėtingas ir keistas suaugusiojo pasaulis, kaip tų keistuolių suaugusiųjų iš asteroidų, kuriuos aplankė mažasis princas 🙂 .. Turbūt, verta kartais žvilgtelėti į vaiką, kurį kiekvienas turime savo širdyje ir prisiminti, kad pasaulis yra nuostabus.. idealus – toks, kokį pamatome jį iš aukštai 🙂 .. Sudėtingą ir keistą jį padarome mes patys, kai.. tampame suaugusiais 🙂 ..

🙂 Gero visiems savaitgalio! 🙂

Ko mes galime pasimokyti iš vaikų :)

Teigiama, kad tik nuolat tobulėjantis ir atviras naujovėms auklėtojas gali išugdyti kūrybingus vaikus ir tuo pačiu.. pasimokyti iš jų. Rytuose yra patarlė: “Tikrasis mokytojas – tas, kuris pasiryžęs mokytis iš kiekvieno sutiktojo. O tikrasis mokinys – tas, kuris kiekviename mato savo mokytoją“. Vaikų auklėjimas – nelengvas, bet įdomus procesas. Pasirodo, mūsų vaikai gali mus taip pat daug ko išmokyti..

Kaip teigia psichoterapeutas S.Avakov, iš vaikų pirmiausia galime pasimokyti gyventi dabartimi, būti “čia ir dabar“. Suaugusieji didelę dalį savo laiko skiria praeities apmąstymams ir ateities planavimui. Kai kurie plaukioja visą gyvenimą tuose apmąstymuose, prarasdami dabarties akimirkos pojūtį. O juk laimingi galime būti tik tuomet, kai tą laimę suvokiame..

Vaikai, atvirkščiai, gyvena pagal principą: gyvenu akimirkoje, kuri yra tarp praeities ir ateities – būtent tai ir yra gyvenimas 🙂 .. Tuo ir paaiškinama tai, kad vaikai praktiškai bet kokiose sąlygose jaučiasi laimingi.. Iš vaikų taip pat galime mokytis ir besąlygiškos meilės, ypač iš mažiausiųjų. Vaikai myli ne už kažką, o tiesiog myli, nes.. myli 🙂 ..

Galime iš vaikų pasimokyti ir fizinio bei psichologinio lankstumo. Jie labai greitai randa sprendimus ir veikia, neužstrigdami abejonėse ar ilguose svarstymuose 🙂 . Dar viena labai svarbi savybė, kurią praranda suaugusieji – atvirumas pasauliui. Vaikas atviras pasauliui, o pasaulis atviras jam. Daugelis suaugusiųjų, atvirkščiai, yra užsidarę. Gal ir nebloga kartais savybė mūsų dar netobulame pasaulyje, bet pastovus uždarumas tampa negatyviu savęs ir pasaulio suvokimu ir neigiamai veikia gyvenimą.

Iš mūsų mažųjų galime pasimokyti ir nuoširdaus sugebėjimo stebėtis. Suaugę dažnai su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų jau niekuo negalima nustebinti. Deja, bet tai toli gražu nereiškia, kad žmogus yra viską matęs ir labai išmintingas. Atvirkščiai: išminčius nuolat stebisi kiekvieną akimirką besikeičiančiu pasauliu ir paprastais dalykais..

Vaikai mus gali išmokyti ir natūralumo, betarpiškumo bei paprastumo. Suaugusio žmogaus elgesys dažnai suvaržytas ir nenatūralus, apribotas įpročiais ir taisyklėmis, kurie dažnai yra primesti ir priešingi žmogaus prigimčiai.. Dar viena vaikų pamoka – besąlygiškas džiaugsmas. Suaugusiųjų džiaugsmas dažniausiai sąlygotas ir priklausomas nuo įvykių ir aplinkybių. Vaikai gi džiaugiasi nuolat, tai natūrali jų būsena, kuri, deja, su amžiumi dažnai užgesinama..

Vaikai yra drąsūs, jie neturi stereotipų, šablonų ir apribojimų, todėl jiems nėra neįmanomų dalykų! Vaikai lengvai priima naujoves, jie smalsūs. Suaugę dažnai riboja save ir stabdo, baiminasi ir abejoja. Galime iš vaikų pasimokyti drąsos ir atvirumo naujovėms.. Vaikai kūrybingi – tai pastovi jų būsena. Deja, kaip teisingai pastebėjo G.K.Čestertonas: “Visi mes genijai, kol mums nesukanka 10 metų“.. Kūrybingumą galime atgaivinti, pažvelgę į savo vaikus 🙂 .

Neatsiejama visų vaikų savybė – sugebėjimas fantazuoti. Ne tuščiai svajoti, atitrūkus nuo realybės, o būtent fantazuoti! Juk tai vizualizacija, kuri taikoma daugelyje psichologinių technikų 🙂 .. Tai gali padėti mūsų slapčiausių ir karščiausių troškimų realizacijai, juk fantazijos – mūsų troškimų detaliausias “projektas“ 🙂 ..

Ir dar viena svarbi pamoka, kurią mums dovanoja mūsų vaikai – laimės būsena 🙂 . Vaikai intuityviai jaučia, kad laimė – vidinė būsena ir yra laimingi nuolat, be priežasčių, tiesiog todėl, kad gyvena – prisiminkite jų degančias akutes ir šypsenas – juk jie beveik nuolat šypsosi 🙂 . Tik vėliau, įtakoti išorinio pasaulio ir suaugusiųjų, “pririša“ laimės pojūtį prie išorinių dalykų..

Žvelgdami į mūsų mažuosius, galime pamatyti, kokia iš tiesų yra žmogaus prigimtis. Mes esame gimę džiaugsmui ir laimei 🙂 . Išoriniai apribojimai ir sąlygos, dėl kurių kartais jaučiamės nelaimingi, yra sugalvoti mūsų pačių, suaugusiųjų.. Prisiminkime mažą vaiką, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, ir pasaulis nušvis naujai, ir savo vaikučius suprasime geriau, o auklėjimas taps bendra džiaugsminga kūryba 🙂 ..

Mokytojams..

Visiems labai svarbūs žmonės gyvenime – Mokytojai. Jei žiūrėsime plačiai, tai nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų jų yra labai daug – pradedant tėvais, toliau mažylių ugdymo įstaigos, mokykla, aukštojo mokslo įstaigos… Taip pat žmonės, kurie mums atveria platesnį Pasaulio matymą, galiausiai gyvenimo pamokos..

Kokie gi jie – Mokytojai, kuriuos prisimename visą gyvenimą? Tie, kurie parodo kelią, nušviečia jį ir atveria geriausias kiekvieno žmogaus savybes. Kiekvieno mūsų gyvenime yra tokie žmonės ir visada juos prisimename su didžiausia šiluma.. Tai Mokytojai, kurie pažadino labai svarbias savybes – smalsumą, domėjimąsi, pasitikėjimą savimi.

Labai svarbūs mūsų gyvenime žmonės, nes dažnai nuo jų priklauso, kokie mes tampame. Vaikas, jaunas žmogus – švarus ir tyras, imlus aplinkai ir informacijai. Jei pažadinamas jo kūrybingumas, smalsumas, tuomet jis auga savarankiškas ir kūrybingas, o suaugęs tampa pilnaverčiu žmogumi. Aukščiausias Mokytojo talentas – pamatyti ir atskleisti kiekviename savo auklėtiniame jo vidinę šviesą.

Šia proga norėčiau pacituoti prancūzų humanisto M.Montenio pamąstymus iš jo “Esė“. Apie vaikų auklėjimą: “ .. vaikų polinkiai dar labai silpni ir labai neaiškūs: jų įgimti gabumai dar tokie apgaulingi, kad pasakyti apie juos aiškiau dar labai sunku… Pavojus slypi tame, kad, parinkus klaidingą auklėjimą, beprasmiškai bus eikvojamas triūsas ir laikas stumiant mūsų vaikus prie tų dalykų, kurie jiems visai nepriimtini…

… jiems be paliovos pila į ausis visokias žinias tarsi vandenį į mėgintuvėlį, ir jiems belieka tik nuolat kartoti, kas jau buvo sakyta… Norėčiau, kad auklėtojas, įsiklausęs į auklėjamo vaiko sielą, leistų jai pačiai nevaržomai išsiskleisti, ragindamas mokinį išmėginti įvairių dalykų “skonį“ ir pratindamas jį savarankiškai juos rinktis bei mokėti atskirti, kartais parodydamas jam kelią, o kartais paskatindamas patį jo ieškoti…

… Jei mokytojai, kaip pas mus daroma, lavina daugelį savo mokinių, kartodami jiems visiems tą pačią pamoką ir reikalaudami iš jų gerai mokytis, nors jų gabumai anaiptol nevienodi, tai nėra ko stebėtis, kad iš didelio vaikų būrio atsiranda du trys mokiniai, kurie iš tokio mokymo turi šiokios tokios naudos. Lai auklėtojas skatina mokinį tarsi per rėtį persijoti viską, ką jis jam kalba, tegul nieko jėga jam į galvą nekala, remdamasis savo autoritetu ir įtaka…

… Kas vergiškai seka kitu, tas niekuo neseka. Jis nieko neatranda, nes nieko ir neieško. Sunkios taisyklės, tušti ir bekūniai žodžiai neaudrina proto. Nauda, kurią duoda lavinimas, yra ta, kad mes daromės geresni ir išmintingesni. Tegul mokytojas mokinio sieloje pažadina vaizduotę, kilnų smalsumą viskuo domėtis…“

Šiandien Tarptautinė Mokytojo diena – sveikinu Mokytojus ir linkiu šilumos ir kantrybės, o taip pat tapti savo auklėtiniams pavyzdžiu ir tuo svarbiu žmogumi, pažadinusiu vidinę šviesą ir atvėrusiam langą į Žinių pasaulį. Ačiū Jums už jūsų svarbų darbą 🙂 ..

Nepasitikėjimas savimi..

Planavau apie tai rašyti, bet lp paskatino apie tai parašyti greičiau.. Labai ačiū lp už daugybę pasiūlytų temų diskusijoms 🙂 .. Džiaugiuosi, kad pradedam bendrauti betarpiškiau – labai to norėjau 🙂 ..

Šita tema, kaip jau rašiau, išgyventa pilnai ir visapusiškai, todėl nuolat ieškojau sau atsakymų ir paaiškinimų. Sau juos radau ir išbridau iš to ribojančio gyvenimą nepasitikėjimo savimi. Iš kur jis atsiranda, kodėl taip riboja gyvenimą ir kaip jį įveikti?

Kad suprasčiau tai iki galo, pradėjau nuo pradžių pradžios. Visi žinome, kad gimstame su pilnu dvasiniu potencialu – drąsūs, smalsūs, kūrybingi ir laisvi.. Visi skirtingi, visi unikalūs ir nepakartojami.. Paskui mus formuoja, t.y., palengva spraudžia į visuomenei pageidaujamus rėmus. Nesakau, kad tai blogai – juk gyvename visuomenėje ir tam, kad optimaliai, taikiai gyvuotume, turbūt, turi būti tam tikros taisyklės. Blogumas prasideda tuomet, kai užslopinama žmogaus individualybė ir primetamos svetimos vertybės kaip vienintelės.

Toks žmogaus formavimas prasideda šeimoje, paskui ugdymo įstaigose ir vyksta visą gyvenimą per informavimo – formavimo priemones: žiniasklaidą, televiziją, spaudą.. Informacinis srautas dabar toks didelis, kad bukina žmogų ir blokuoja mąstymą, kelia apatiją. Dažnai žmogus tiesiog nespėja “atsirūšiuoti“ informacijos ir priima viską už gryną pinigą. Tame didelė blogybė ir paradoksas – turėdami begalę informacijos, mes bunkame, atprantame mąstyti, nes “viskas paduota“.. Jei nemąstome..

Bet pradėkime nuo pradžių – šeimos. Tėvai su geriausiais norais ir pagal savo supratimą ugdo mus. Svarbu tai suprasti, nes dažnai tie geri norai virsta paskui suaugusiam žmogui ribojančiais barjerais. Vaikas yra atviras pasauliui, smalsus, judrus.. Tėvai bijodami, kad vaikas nesusižeistų, neišsiteptų ir tiesiog norėdami, kad būtų paklusnus, formuoja pirmuosius apribojimus (su geriausiais norais)..

“Nelipk, nugriūsi, atsargiai, nelįsk, negalima..“ – tai mažo vaiko ribojimai, kartais reikalingi.. “Nelįsk, palik ramybėje, neturiu laiko, daryk kaip sakoma, nesiginčyk..“ – vyresnių ribojimai, jau panašūs į komandas.. “Man nesvarbi tavo nuomonė, čia mano tvarka, tau visuomet rūpi tik tavo norai, užsičiaupk ir daryk kas pasakyta, kai rūpės tavo nuomonė, paklausiu, tinginys, tu niekada nedarai, kas sakoma..“ – paaugliams. Daugeliui girdėtos “auklėjimo“ frazės.

Taip pat visi prisimename ir matome, kaip tėvai, norėdami pagelbėti vaikui, daugelį darbų daro už jį. Kūdikystėje, kai jau gali daug ką savarankiškai daryti – daro už vaiką. Toliau, dar daugiau – taupydami laiką ar tiesiog norėdami greičiau ir geriau padaryti, daug ką padaro už vaiką. Tokiu būdu galutinai užslopinama vaiko iniciatyva ir.. labai daug šansų, kad toks žmogus bus nesavarankiškas, nepasitikintis savimi, be iniciatyvos, tingus ir vangus. O juk tėvų pagrindinė užduotis – išugdyti savarankišką, kūrybingą žmogų, ir šitie įgūdžiai įskiepijami ir lavinami tik nuo ankstyvos vaikystės.

Visos tos auklėjamosios frazės ir veiksmai labai giliai įsirėžia vaiko pasąmonėje. Jis yra lyg švarus popieriaus lapas, o vaikystės įspūdžiai ir įgūdžiai – pirmieji jo gyvenime, todėl stipriausi ir labiausiai veikiantys žmogų visą gyvenimą. Kaip jau sakiau, genetiškai yra griežtai apibrėžti rėmai tam tikriems įgūdžiams formuotis. Susiformavusius galima performuoti, bet tam reikia sąmoningumo ir asmeninių pastangų. Vaikystės psichologinės traumos – deja, pagrindinis psichologų ir psichoterapeutų darbas.

Vaiko iniciatyvos ribojimas, frazės, apibūdinimai, žeminantys vaiko asmenybę, palengva formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi. Tas nepasitikėjimas gali lydėti visą gyvenimą.. Nekaltinu tėvų, bet dažnai nežinojimas padaro daug bėdos.. Dar viena klaida – tėvai nesuvokia vaiko amžiaus ypatumų. Turiu omenyje, kai su kūdikiu elgiasi lyg su suaugusiu ar su paaugliu šnekasi kaip su mažyliu. Tai irgi neatitikimas, skatinantis nepasitikėjimą savimi.

Tokius apribojimus, keliančius nepasitikėjimą savimi, sau išsiaiškinau. Svarbu suprasti, kad visada galime keistis, kad tie apribojimai yra suformuoti aplinkinių ir aplinkos, dažnai iš geriausių norų.. Tai nėra tikrosios mūsų savybės ir mes galime jas keisti. Lygiai taip, kaip kažkada jos buvo suformuotos, lygiai taip pat galime jas performuoti. Ir.. dažniau imtis iniciatyvos, drąsiau elgtis – palengva vaduotis iš to nepasitikėjimo, veikti.. Pasidžiaugti savo nuveiktų darbų rezultatais, t.y., “užfiksuoti“ juos 🙂 – tai labai motyvuoja. Kai tik pamatysime pirmuosius savo veikos rezultatus, ateis ir pasitikėjimas savimi, ir laisvumas bendravime.. kuo toliau, tuo labiau 🙂

Pamotės, patėviai, podukros, posūniai..

Ne visiems pavyksta iš pirmo karto sukurti laimingą santuoką.. skiriasi žmonės. Kuria kitą santuoką, kurioje jau dažnai yra vaikučiai iš ankstesnės santuokos. Pradžioje viskas gražu, kartais per vaikučius ir suartėti lengviau.. Tai pradžioje, o paskui neretai visi geri norai atveda į mūšio lauką. Kas gi nutinka?

Gyvenime teko išgyventi tokią situaciją iš visų pusių, todėl padariau savo išvadas. O ir draugų patirtis rodo, kad tai sudėtingas klausimas. Santykių pradžioje, kaip jau rašiau, visi stengiamės rodyti geriausias savo savybes. Vaikučiai iš ankstesnės santuokos dar ir padeda užmegzti santykius – kuris tėvas ar mama neįvertins draugiško elgesio su savo vaiku? Banali, bet labai teisinga frazė: nori prisijaukinti liūtę – prisijaukink jos liūtuką.

Na, o paskui prasideda bendras gyvenimas. Ir be vaikų jis ne visiems pradžioje einasi sklandžiai. O čia išryškėja dar vienas keistas dalykas: dažnai dėl santykių nesklandumų nepasitenkinimas parodomas per vaiką. Kaip gi skaudžiau “įgelti“ sutuoktiniui, jei ne per jo vaiką? Mamos ar tėvai gina savo vaiką, ir teisingai daro, vaikas čia niekuo dėtas, tai suaugusiųjų reikalai. Štai ir mūšio laukas, kur vaikas dėl suaugusiųjų nesusikalbėjimo, nesugebėjimo tartis, įvardinamas “blogiuku“, tampa savotišku žaibolaidžiu..

Suprantu, kad suaugę taip elgiasi ne iš piktos valios, o iš nežinojimo, o gal ir vedini ambicijų. Bet.. jie yra suaugę žmonės ir labai norėčiau kiekvieną, susidūrusį su tokia gyvenimo situacija, paskatinti pažiūrėti į viską vaiko akimis. Juk mamos ar tėvo pamiltas ir į šeimą atvestas žmogus vaikui yra visiškai svetimas žmogus. Jis jo nesirinko, šiltų jausmų jam nejaučia, tai mama ar tėtis myli šitą žmogų.

Suaugęs turėtų suprasti, kad pasirinko nelengvą uždavinį: jis ateina į jau susiformavusią mažą šeimą ir tam, kad santykiai būtų geri, jis turėtų harmoningai įsilieti į jau esančią šeimą, tartis, o ne stengtis įvesti savo tvarką – tuomet neišvengiamai prasidės konfliktai.. Kurti šeimą su žmogumi, kuris turi vaiką – labai atsakingas žingsnis ir prieš žengiant jį, reikėtų labai gerai apsvarstyti: ar sugebėsiu? Naivu tikėtis, kad viskas susiklostys savaime.

Reikia suprasti, kad vaikas yra išgyvenęs tėvų skyrybas, vaikui tai sunkus išgyvenimas, nes jis besąlygiškai myli abu tėvus. Todėl reikia ypatingo subtilumo, kad nesulaužytume jautrios, besiformuojančios vaiko psichikos ir nesužlugdytume pasitikėjimo suaugusiais. Svetimo žodis visada skaudžiau žeidžia, ir kuo blogiau elgsimės su vaiku, tuo labiau jis idealizuos kitą iš savo tėvų, gyvenantį atskirai. Arba pradės manipuliuoti situacija. Nepamirškime, kad vaikas – švarus popieriaus lapas ir svarbiausius, labiausiai valdančios jo gyvenimą nuostatos bus suformuotos šeimoje. Jei šeimoje vaikui blogai, sunku, jis ieškos paguodos už jos ribų. Taip formuojami “sunkūs“ paaugliai.. Pabrėžiu – formuojami, nes tik suaugę atsakingi už savo vaikus.

Nelengva tema.. rašydama pati grįžau į vaikystės, paauglystės prisiminimus. Kartais nespėdavau reaguoti į tėvų gyvenimo peripetijas ir sunkumus, o ir nežinojau, kaip.. Sunkiausia buvo tai, kad šitame dideliame pasaulyje nebuvo mažos jaukios ramybės salelės, kurioje būčiau nuoširdžiai laukiama, kur jausčiausi saugiai. Suprantu, kad suaugę tiesiog gyveno savo gyvenimą, kaip mokėjo. Suprantu, kad stengėsi. Gyvenime taip pat mačiau daug pavyzdžių, kai žmonės sukuria darnias, draugiškas šeimas, kuriose vaikai neskirstomi į savus ir svetimus, kur visi mylimi ir svarbūs 🙂 .. Visiems, kurie žengia tokį atsakingą žingsnį, noriu palinkėti stiprybės, kantrybės ir daug daug meilės savo širdyje: juk ją reiks dovanoti ne tik mylimam žmogui, bet ir mylimo žmogaus vaikui. Meilė ir nuoširdumas įveikia viską 🙂 .

Džiaukimės.. iš širdies :)

Teigiama, kad yra ryšys: mimika – emocija ir atvirkščiai. Šypsotis patariama dažniau, kad sukeltume sau teigiamas emocijas. Žinoma, kad tai veikia, bet šiandien aš ne apie tai ir tikrai ne apie “budinčias“ šypsenas, kurios daugiau į grimasas panašios ir sukelia tik atgrasumą..

Šiandien “oficiali“ pokštų diena – balandžio pirmoji 🙂 Sveikinu visus pokštautojus 🙂 !! Ir noriu šiandien pasvarstyti apie nuoširdų, tikrą, tyrą džiaugsmą ir juoką. Kai nuoširdžiai juokiamės, aktyvuojamas visas organizmas, esame maksimaliai atsivėrę ir natūralūs. Tai tokia maloni ir lengva energija 🙂 ..  Satyrikai ar kokios dirbtinės atpalaiduojančios priemonės sukelia laikiną euforiją, kuri greit praeina. Tikra džiaugsmo emocija kyla iš širdies, kartais spontaniškai, kartais ir ne laiku 🙂 .. Visi esame buvę situacijose, kai juoką sukelia kitiems nejuokingos frazės ar žmonių veiksmai, kažkokios smulkmenos, kurios prajuokina iš širdies .. 

Arba džiaugsmas ir šypsena iki ausų, kai matome žaidžiančius vaikus, šėlstančius gyvūnus, kūdikio šypseną.. arba mylimo žmogaus veidą, arba seniai matyto draugo veidą.. Smagus draugų pokalbis, netikėta maloni staigmena 🙂 . Prasiskleidęs ilgai lauktas žiedas, seniai matyta jūra ar kalnai, saulėlydis ar saulėtėkis, pažėręs danguje spalvų didybę, vaivorykštė po lietaus, debesų įmantriausia architektūra.. Aš apie šitą džiaugsmą ir šypsenas, ir juoką, kurie iš širdies, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną ir smagų atsipalaidavimą.. tokiomis akimirkomis esame tikri 🙂 .. Nuostabu 🙂 !

Tikiuosi, ir jums sukels nuoširdžią šypseną mano užrašyti šeimos ir draugų vaikučių nuoširdūs pasisakymai, kai jie dar atviri, nepaliesti suaugusių rimtumo, tokio.. angeliško amžiaus 🙂 :  Žilvinas žaidžia su metukų amžiaus Jurgute. Labai gerai sutaria ir pagaliau pareiškia: “ Jurga mano brolis !“ 🙂 ..    Donatui ne taip gerai sekėsi bendrauti su Greta (abiems po 3 metukus), jie vis susipešdavo, todėl jis padarė išvadą : “ Ji ne mergaitė, ji kareivis! “ 🙂 …  

Donatas nustemba, po lietaus pamatęs pirmą kartą daugybę sliekų: “Mamyte, žiūrėk, kiek batų raištukų eina “ 🙂 …    Dar didesnę nuostabą Donatui, tikram miesto vaikui,  sukelia pirmąkart gyvenime matyta kiaulė ir nežinodamas, kaip ją pavadinti, teištaria: “Žiūrėk, koks didelis triušis!“ 🙂 …    Žilvino klausia, kokioje gatvėje jis gyvena. Jis su nuostaba: “ Aš ne gatvėje gyvenu, o name.. “ 🙂 ..   

Gintarė džiaugsmingai praneša mamai: “ Aš sužinojau, kur Kalėdų Senelis gyvena!“ “Kur gi?“- klausia mama. “Kinijoje, nes ant visų kalėdinių dovanų užrašyta “made in China“ – atsako Gintarė 🙂 …    Donatas, ilgai žaidęs pajūryje su smėliu ir kastuvėliu, išrandą žodį: “Čia ne kastuvėlis, o kapstasmėlis! “ 🙂 ..    Kamilė močiutei: “ Aš pažaisiu, o tu, močiute, eik, valgyt pavirk.. “ 🙂 ..   

Žilvinas kieme rado vabaliuką: “Einu, seneliui parodysiu“. Po kiek laiko klausiu:“ Ar parodei seneliui vabaliuką?“ “Taip, – atsako Žilvinas- senelis vabaliukui labai patiko“ 🙂 …    Kamilė samprotauja: “Aš negaliu su šita dantų pasta valyti dantukų. Žiūrėk, čia nupieštos uogytės, o kas gi su uogiene dantis valo ?! “ 🙂 ..

Kokie jie nuostabūs – mūsų vaikučiai 🙂 .. Tikiuosi, ir jus pralinksmino 🙂 . Juokimės į sveikatą.. O gal ir jūs parašysite savo mažųjų samprotavimus? Ar kokį smagų įvykį? Būtų smagu 🙂 .. Linksmos visiems pokštų dienos!