Iš vaikystės su kauke?

Nemažai psichologų rašė apie tai, kaip vaikystės patirti išgyvenimai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Viena iš tokių autorių – kanadietė Liz Burbo – ji parašė knygą “Penkios traumos“. Parašyti paskatino praktika – dirbdama ji pastebėjo, kad didelė dalis žmogaus įsitikinimų susiformuoja vaikystėje, ir dažniausiai įtakoti stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie glūdi pasąmonėje.

Kaltinti savo tėvus beprasmiška, bet jei mes juos kaltiname – tai ženklas, kad nepakankamai vertiname save. Juk pilnaverčiui, pasitikinčiam savimi žmogui nekils net mintis kažką kaltinti dėl savo pilnavertiškumo.. Žmogui nelengva pripažinti savo pyktį ant tėvų, todėl suaugus tas pyktis paprastai perauga į bendravimo ribojimą su tėvais, nenorą su jais bendrauti. Ar tai gali būti išeitis? Tikrai ne.. O ir apsimetinėti ar vaidinti šiltus santykius – taip pat ne išeitis.

Natūrali, harmoninga kiekvienam žmogui būsena – būti savimi. Tačiau augdami mes pradedame pastebėti, kad buvimas savimi sukelia suaugusių žmonių nepasitenkimą. Vaikystėje dažniausiai padarome išvadą, kad būti savimi negerai, neteisinga, kad reikia būti tokiu, kokiu nori mus matyti suaugę žmonės. Tai nemalonus “atradimas“, todėl natūraliai sukelia pykčio protrūkius vaikui.

Ir tokie pykčio protrūkiai gali būti dažni, nes prisitaikyti vaikui tenka nuolat – galiausiai ir suaugusių jie priimami kaip neatsiejama vaikų augimo dalis.. Pykčio (protesto) priepuolius jie vadina “vaikiškomis“, “paauglių“ krizėmis – tai tapo norma, įprastais terminais. Ir.. daugybė būdų, kaip su tuo kovoti.. Suaugusiems tai normalu, o vaikui nenatūralu ir priešiška. L.Burbo teigia, kad jei vaikui leidžiama būti savimi – jis elgsis natūraliai ir niekuomet nesukels jokių “krizių“.

Deja, tokių vaikų beveik nebūna, nes auklėjimo šablonai labai stiprūs ir siejami su atitikimu (stereotipams) ir paklusnumu. Nuo pat kūdikystės vaikai statomi į rėmus, vietoje to, kad harmoningai augtų, kad būtų išmintingai nukreipiami bei vystomi jų charakterio ypatumai, būdo bruožai (juk nė vienas negimsta piktybiškai nusiteikęs), pastebimi talentai ir trūkumai..

Paprastai vaikai išgyvena vystymosi keturis etapus: pirmasis – būties džiaugsmas, buvimas savimi; antrasis – pergyvenimai dėl to, kad būti savimi negalima; trečiasis – krizės periodas, protestas; ketvirtasis – kad išvengtų pergyvenimų, vaikas nusileidžia reikalavimams ir galiausiai pradeda kurti iš savęs asmenybę, kuri atitinka suaugusiųjų reikalavimus.

Daugelis žmonių įklimpsta trečiame etape ir visą gyvenimą yra nusiteikę priešiškai prieš bet ką, kas jį slopina, yra pikti ir kritiški jo atžvilgiu. Na, o trečiame ir ketvirtame etapuose mes sukuriame savyje naujas asmenybes ir kaukes, dažniausiai keletą – jos mums yra lyg apsauga nuo skausmo, kurį patyrėme, išgyvendami antrąjį vaikystės etapą. Tas kaukes užsidedame visada, kai norime apsiginti.

L.Burbo išskiria penkias pagrindines vaikystės traumas: atstūmimo, apleidimo, pažeminimo, išdavystės, neteisingo elgesio. Kiekviena patirta psichologinė trauma turi savo kaukes. Kuo gilesnė vaikystės trauma, tuo didesnę kančią ji sukelia, tuo stipriau (norėdamas apsisaugoti) žmogus suauga su savo nešiojama kauke. Kaip analogiją autorė siūlo pavyzdį su žaizdos užklijavimu maskuojančios spalvos pleistru: jos niekas nemato, nes ji užklijuota, bet kažkam prilietus, ją skauda..

Ir pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime atpažinti tas mūsų dėvimas kaukes:

1. Kai aktyvuojama atstumtojo trauma, mes dedamės bėglio kaukę. Ši kaukė padeda palikti arba išvengti žmonių ar situacijų, kurie, mūsų manymu, gali mus atstumti. Panikos ir bejėgiškumo baimė skatina tapti nepastebimu, mažiau matomu, užsidaryti savyje, nekalbėti ir nedaryti nieko, kas paskatintų pasijusti atstumtu. Tai nepilnavertiškumo, menkumo, savęs nevertinimo kaukė.

2. Apleistojo trauma verčia dėtis priklausomo kaukę. Ji paverčia mažu vaiku, reikalaujančiu dėmesio – žmogus nuolat skundžiasi, verkšlena, visiems paklūsta, nes netiki, kad gali veikti savarankiškai. Ši kaukė verčia imtis visokių gudrybių ir manipuliacijų, kad žmogaus nepaliktų vieno ir kad jis susilauktų kuo daugiau dėmesio.

3. Kai aktyvuojama pažeminimo trauma, žmogus dedasi mazochisto kaukę. Ji leidžia, paminus save, galvoti tik apie kitus (kad pamiršti savo poreikius), atrodyti geru, visada pasiruošusiu padėti, net tiems, kuriems to nelabai reikia, viršijant savo galimybes.. Tai daroma tam, kad pasijusti naudingu, reikalingu, nuolat užsiėmusiu – taip maskuojama baimė būti pažemintu.

4. Išgyvendami išdavystės traumą, dedamės kontroliuojančio kaukę, kuri paverčia mus įtariais, nepatikliais, skeptiškais, atsargiais, valdingais ir nekantriais. Taip tarsi parodome, kad esame stiprūs ir neleisime savęs kvailinti ar išnaudoti. Ši kaukė verčia gudrauti, meluoti, kad neprarastume stipraus žmogaus reputacijos, todėl visais įmanomais būdais yra demonstruojama “stiprybė“.

5. Jei patiriame neteisingo elgesio traumą, dedamės rigidiško (sustingusio) kaukę. Ji suteikia šaltumą, griežtumą, sausumą. Ši kaukė stumia siekti tobulybės (kad įrodyti ją kitiems), todėl žmogus dažnai patiria pyktį, nekantrumą, kritikuoja save, priekaištauja ir yra sau pabrėžtinai griežtas.

Šios kaukės dedamos kaskart, pajutus nerimą, nesaugumą ar pavojų. Kadangi beveik visas šias vaikystės traumas patiriame, tai ir kaukes nuolat kaitaliojame, priklausomai nuo situacijos: jos nesąmoningai, automatiškai ištraukiamos iš gilių pasąmonės užkaborių. Pagrindinis požymis, kad esame su kauke – elgesys iš baimės: bijome kažko deramai neatlikti, bijome prarasti mylimų žmonių dėmesį ar meilę, neįtikti, nuvilti ir pan…

Liz Burbo teigia, kad ilgai nešiodami kaukes, mes suaugame su jomis, ir mūsų kūnas įgauna dominuojančiai kaukei būdingas formas.. Žinoma, tai jos asmenine praktika paremta teorija, bet tiesos joje yra.. Kiekviena metodika labiausiai tinka ją sukūrusiam žmogui, visi susidomėję ja, turi tai filtruoti savo pojūčiais: tinka ar ne. Kitaip tai bus lyg svetimas nepatogus rūbas.. Visada teisingiau pritaikyti formulę, kuri tinka jums asmeniškai, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.

Gerai (jei taip galima pasakyti), kad vienodinimo, šiuo atveju – auklėjimo šablonai lėtai keičiasi, todėl galime atsekti jų dėsningumus ir poveikius. Ir, žinoma, juos taisyti, ir tapti galiausiai Savimi tikruoju bei gyventi savo unikalų, kūrybingą gyvenimą. Prisimenate laimingos visuomenės “formulę“ – iš laimingų žmonių laiminga visuomenė? Labai dažnai tai, kas mums trukdo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais – yra giliai vaikystėje. Tapę suaugusiais, kiekvienas galime tai pakeisti.

Ką sudomino, galite paskaityti L.Burbo knygą “Penkios traumos“. Ką jūs apie tai manote?

Vaikystės nuoskaudos

Pirmieji mokytojai mūsų gyvenime yra mūsų tėvai. Iš jų elgesio ir reakcijų mokomės pažinti gyvenimą. Kokie buvo mūsų tėvai, tokios nuostatos ir įsitikinimai susiformuoja mumyse – tai yra natūralus vystymosi dėsnis. Suaugę mes dažniausiai kopijuojame tai, ką matėme vaikystėje. Dėl mūsų atminties savybės – nustumti nemalonius prisiminimus į pasąmonę – kartais sunku atsekti tų įsitikinimų ar nuostatų priežastis.

Laimė, jei gyvenome darnioje, geranoriškumu grįstoje šeimoje, tuomet ir toliau į gyvenimą nešame tėvų įskiepytą harmoniją. O jei vaikystėje teko matyti barnius, pykčio protrūkius, patirti perdėtą griežtumą ar bausmes – mumyse susiformuoja neigiamas požiūris ne tik į gyvenimą ir žmones, bet ir į patį save. Mes save vertiname tiek, kiek mus vertino tėvai. Mylime mes taip pat tiek ir taip, kaip mus mylėjo mūsų tėvai vaikystėje.

Santykius, buvusius tarp mūsų ir mūsų tėvų, mes, patys to sąmoningai nesuvokdami, atkuriame su savo mylimais žmonėmis, vaikais, draugais, bendradarbiais. Vaikystėje suformuoti įsitikinimai veikia mūsų gyvenimą. Stipriausios neigiamos nuostatos įskiepijamos būtent vaikystėje. Jei suaugę pykstame ant savo tėvų, nemylime ar nepriimame jų – reiškia, mes nemylime ir nepriimame savęs.

Tai labai svarbu suprasti, kitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio galima išeiti tik vienu būdu: pamatyti ir suvokti vaikystėje suformuotus įsitikinimus, atleisti tėvams ir pradėti kurti gyvenimą taip, kaip mums atrodo geriausia. Kitaip gyvenime nuolat kartosis tos pačios situacijos, tik skirtingais variantais..

Mokslininkai seniai nustatė, kad pozityvūs (deja, rečiau pasitaikantys) ir negatyvūs psichoemociniai poveikiai yra perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo programos. Jei nesuprantame paveldėjimo mechanizmo, tai gali atrodyti lyg šeimos prakeiksmas. Tačiau paklausinėjus tėvų apie jų pačių vaikystę, galime suprasti, kad mūsų tėvai negalėjo išmokyti mūsų to, ko jų pačių neišmokė. Taigi, mūsų pačių valioje – tęsti tas negatyvias programas ar tapti sąmoningais savo gyvenimo kūrėjais.

Jei kaltinsime savo tėvus, iš užburto rato niekaip neišeisime, o tik tęsime negatyvias programas. Įdomus psichologų pastebėjimas, kad tėvų programas paprastai greičiau perima geri ir paklusnūs vaikai. Gyvendami pagal negatyvius, dažnai užslėptus įsitikinimus, mes visomis kryptimis ardome savo gyvenimą.

Pirmiausiai kenčia sveikata: nuo nervų sistemos ir endokrininių sistemų funkcionavimo pažeidimų iki bendro imuniteto silpnumo. Įsitempę žmonės provokuoja nelaimingus atsitikimus ir avarijas. Kenčia ir šeimos gyvenimas – jei pasąmonė užteršta agresyvumu, ji neišvengiamai bus nukreipta ir prieš šeimos narius. Nukenčia ir sėkmė gyvenime, nes negatyviai nusiteikęs žmogus mato tik bloga, yra kritiškas.

Taigi, verta apie tai pagalvoti – juk tai nuodija gyvenimą. Skirkime laiko ir pagalvokime apie savo neigiamas mintis apie tėvus. Supraskime, kad jie tikrai nedarė kažko piktybiškai, jie tiesiog tęsė tai, ko juos pačius išmokė. Prisiminkime, kokios auklėjimo nuostato buvo jų laikais: juk dažniausiai buvo reikalaujama aklo paklusnumo.. Pasistenkime atleisti tėvams ir priimti juos tokius, kokie jie yra – juk už savo klaidas jie sumokėjo savo gyvenimo kokybe.. Todėl nebauskime jų dar ir savo nemeile..

Luiza Hey, viena iš pozityvaus mąstymo pradininkių, patyrė savo vaikystėje skaudžius išgyvenimus ir sukūrė metodiką, kaip iš jų poveikio išsivaduoti. Ji teigia, kad kol negatyvios mintys apie tėvus ar vaikystės nuoskaudos slypi žmogaus pasąmonėje, jos vienaip ar kitaip tikrai veiks gyvenimą. Dažniausiai tai virsta įsitikinimais: “aš nepakankamai geras, negabus, kaltas, ką kiti pagalvos..“ ir pan. – jie tiesiog trukdo džiaugtis gyvenimu ir pilnai išreikšti save.

L.Hey siūlo į tai tiesiai pažvelgti ir palengva negatyvias nuostatas keisti pozityviomis. Būtinai ieškokime atsakymo į kiekvieną savo klausimą, o jei situacija nemaloni – visomis jėgomis ieškokime sprendimo. Nepalikime jokių užslopintų jausmų ir emocijų, slopinimas gali būti atėjęs kaip įprotis iš vaikystės. Kai esame suaugę, galime pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip norime. Reikia suvokti, kad išeitis – dabartyje, dabar svarbiausia – mūsų pačių pasirinkimas.

Mums nereikės keisti kitų žmonių ar laukti iš jų kažkokio elgesio, vienintelis dalykas, ką teks pakeisti – mūsų pačių mintys. Pavyzdžiui, mintis “mano motina nuolat kontroliuodavo mane, užgniauždavo iniciatyvą ir nieko man neleido, ji ir dabar mane kontroliuoja“, keiskime mintimis “aš esu suaugęs žmogus ir galiu drąsiai elgtis taip, kaip manau reikalinga“. Tai nelengva, ir gal nepavyks iš pirmo karto, bet nuoseklumas tikrai duos rezultatų.

Arba: “ mano tėvas – šaltas žmogus, kuriam aš visiškai nerūpėjau“, galime keisti mintimis: “mano tėvas darė dėl manęs viską, ką mokėjo, jo dėka aš išmokau savarankiškumo“. Mintis “aš bijau pakartoti savo tėvų santykius“ keiskime mintimis: “aš savarankiškai renkuosi savo kelią šiame gyvenime“ ir pan.. Neteisinkime, bet pereikime nuo kaltinimų prie supratimo.

Kitaip.. lyg bumerangą nuolat mėtysime į gyvenimą tas negatyvias ir dažniausiai užslopintas vaikystės nuoskaudas.. Ir jis tikrai sugriš nemaloniais įvykiais ir nesėkmėmis.. O ir aplinkiniams kartinsime gyvenimą, ir mūsų vaikai gali tą bumerangą perimti.. Todėl – atleiskime savo tėvams, palikime nuskaudas, kurias kartais tempiamės visą gyvenimą su savimi lyg sunkią, bet nereikalingą naštą. Suaugę ją galime nusimesti ir kurti naują, savo pačių gyvenimą – tokį, kokį įsivaizduojame geriausią 🙂 .

Epizodas iš Luizos Hey paskaitos ir būtinai parašykite, ką apie tai manote..

Sveikinimai Tėčiams :)

Puiku, kad turime Tėvo dieną. Įdomu, kad įvairiose šalyse ji švenčiama skirtingu laiku, o pradėta ji švęsti prieš šimtą metų JAV, pagerbiant Tėvą, kuris vienas užaugino šešis vaikus. Tėvas vaiko gyvenime ne mažiau svarbus už mamą. Vaikui gera ir jauku tuomet, kai yra šeima – tėtis ir mama, ir sunku nusakyti, kuris yra svarbesnis – svarbūs abu 🙂 ..

Daugumos mūsų prisiminimai iš vaikystės apie tėtį panašūs.. Visiems įsiminė jo tvirtos rankos, mūsų jaukūs “pasisėdėjimai“ ant tėčio pečių.. Rogutės, kai tėtis veža, o mes laimingi krykštaujam: “greičiau, greičiau!..“ Arba Kalėdų Senelis, kurio balsas labai jau panašus į tėčio.. Paslaptys, kurių niekaip niekaip mamai nedrįstame pasakyti, todėl pasisakome tėčiui.. Smagumas einant su juo gatve, įsitvėrus į didelę jo ranką.. Ir.. svarus argumentas bendraamžiams “mano tėtis sakė“ …

Tėvas – šeimos saugumas, patikimumas, atsakomybė. Dažnai tik suaugę įvertiname jo pastangas įvairiausiomis sąlygomis aprūpinti savo šeimą viskuo, kas jai reikalinga gyvenimui.. kad nepritrūktų “malkų“ šeimos židiniui, kurį taip sumaniai kūrena mama.. Jis oriai papildo šeimos pilnatvę savo ramybe ir vyriškomis savybėmis. Žiūrėdami į jį, sūnūs mokosi vyriškumo, o dukros dėliojasi savo vaizduotėje būsimo vyro savybes. Vaikai šeimoje mokosi šeimyniškumo: iš mamos ir tėčio..

Iš tėvo mokomės teisingumo ir stiprybės. Tėvas “stato ant kojų“, paskatina. Griežtas.., bet teisingas, ir tas griežtumas tik parodo, kokia svarbi yra tvarka ir kryptingumas. Jis skleidžia ramią išmintį. Nors santūrus, bet vyriškas jo švelnumas sušildo ir padrąsina. Todėl nenuostabu, kad didžiuodamasis savo vaikais, slapčia braukia šykščią vyrišką ašarą.. 🙂

Su Tėvo diena, jauni tėveliai, brandūs tėčiai ir nuostabūs seneliai!!!  🙂  Šilčiausi sveikinimai visiems Tėčiams! 😀

 

Vaikų gynimo diena

Visuomet kildavo klausimas: nuo ko mes vaikus giname? Dabar suprantu, kad nuo suaugusiųjų sukurto pasaulio.. kuris jau ir suaugusiems darosi pernelyg sudėtingas. Suaugusieji į tai reaguoja neurozėmis, depresijomis, o vaikai? Jie lyg kempinėlės sugeria mūsų būsenas.. Nuo pat gimimo vaikų pasaulėžiūrą ir gyvenimo nuostatas formuoja suaugę žmonės.

Teigiama, kad kiekviena karta gimsta su vis platesnėmis dvasinėmis ir intelektualinėmis galimybėmis – tai rodo ir technikos pažanga bei didėjantis informacinis srautas. Kokią pasaulėžiūrą mes perduodame vaikams? Ar suteikiame jiems galimybę skleistis dvasiškai, ar padedame jiems išugdyti savo geriausias savybes ir talentus? Šaltokas tas mūsų sukurtas pasaulis šiandien: čia už viską reikia mokėti, konkuruoti, atsiskaityti, suspėti, siekti statusų, pirkti ir parduoti..

Ar lieka tame bėgime laiko, jėgų ir kantrybės dovanoti savo vaikams tai, ko nenupirksime už jokius pinigus – savo nuoširdų dėmesį ir meilę? Šaltas pinigų pasaulis gimdo vartotojišką požiūrį į žmogų: valstybiniu mastu auginami vartotojai ir mokesčių mokėtojai. Taigi, gaunasi, toks keistas iš pažiūros pavadinimas – vaikų gynimo diena – yra labai logiškas ir pagrįstas.

O taip norėtųsi, kad tai būtų tiesiog Tarptautinė vaikų diena. Kai pasidžiaugtume savo talentingais, kūrybingais, išradingais vaikais. Kai paklaustume jų, kokį ateities pasaulį jie nori kurti ir išklausytume palinkėjimų suaugusiems ta tema.. Kai žiūrėtume į juos kaip į ateities žmones, kurių valdomame pasaulyje teks gyventi ir mums.. ir surengtume gražią simbolinę kartų vienybės dieną..

Iš praeities patirties, iš inercijos ar skubėjimo, dar vis darome nemažai klaidų, auklėdami savo vaikus. Šiandien norėčiau pasidalinti labai išmintingais žodžiais, kurių autoriaus, deja, nežinau. Ši paprasta tiesa atveria akis ir širdį, pakviečia atidžiau pažiūrėti į mūsų santykį su vaikais:

“Jei vaikas gyvena kritikuojamas, jis išmoksta smerkti.
Jei vaikas susiduria su priešiškumu, jis išmoksta kovoti.

Jeigu vaikas išjuokiamas, jis išmoksta būti drovus.
Jeigu vaikas įtarinėjamas, jis išmoksta jaustis kaltu.

Jeigu su vaiku elgiamasi tolerantiškai, jis išmoksta būti kantrus.
Jeigu vaikas yra padrąsinamas, jis įgyja pasitikėjimo.

Jeigu vaikas yra giriamas, jis išmoksta vertinti.
Jeigu su vaiku elgiamasi teisingai, jis pradeda suvokti teisingumą.

Jeigu vaikas auga saugus, jis įgyja pasitikėjimo kitais.
Jeigu vaikui pritariama, jis pradeda pasitikėti pats savimi.

Jeigu vaikas gyvena šiltoje ir draugiškoje aplinkoje,
Jis išmoksta pasaulyje skleisti ir susirasti meilę!“

Mylėkime vieni kitus ir raskime laiko ir būdų nuoširdžiai išreikšti ir parodyti savo meilę – tegul tai tampa mūsų gyvenimo būdu – tuomet ir pasaulis bus saugus 🙂 .. Su švente, mieli tėveliai ir vaikučiai! 😀

Mažųjų lūpomis :)

– Mamyte, o kas yra rojus?
– Na, tai.. kai daug obuolių.. apelsinų.. vyšnių..
– Supratau!. Rojus – tai kompotas.

🙂 🙂

– Oi, seneli, katytė nusičiaudėjo!
– Tai kodėl nesakai jai “į sveikatą“?
– O tai kas man atsakys “ačiū“?

🙂 🙂

– Į ką taip nusibrozdinai?
– Į katę…

🙂 🙂

– Močiute, koks šiandien pirmadienis – šeštadienis ar antradienis?

🙂 🙂

– Tėti, kai tu buvai mažas, tu buvai mergaitė ar berniukas?

🙂 🙂

– Ar peilis – šakutės vyras?

🙂 🙂

– Ir berniukus mamytės gimdo? O kam tuomet tėčiai?

🙂 🙂

– Mamyte, tai tu mane pagimdei? Aš taip ir žinojau, nes jei tėtis, tai būčiau su barzda..

🙂 🙂

– Kaip atsirado pirmas žmogus? Juk jo pagimdyti nebuvo kam!

🙂 🙂

– Tėti, o kaip sužino, kas gimė – mergaitė ar berniukas? Juk jie dar neturi nei kelnyčių, nei sijonėlių..

🙂 🙂

– Mamyte, aš labai noriu sesutės… Ar tu nenorėtum pagimdyti man sesutę? Pabandyk, prašau..
– Aš mielai, bet va tetukas neleidžia ..
– Na ką gi, tuomet kai jis išvažiuos, mes pabandysime be jo..

🙂 🙂

Mergaitė pirmą kartą zoologijos sode pamatė dramblį. Atidžiai apžiūrėjo jo straublį ir pareiškė:
– Čia ne dramblys, o dujokaukė.

🙂 🙂

– Seneli, o pro kur į arklį benziną įpila?

🙂 🙂

– Kiek tau metų?
– Greit aštuoneri, o kolkas – treji…

🙂 🙂

Sesutė skundžiasi broliukui:
– Aš šiandien nukritau ir stipriai susitrenkiau.
– Verkei?
– Ne…
– Kodėl?
– Tai kad niekas nematė…

🙂 🙂

Žiūrėdamas į pliką žmogų vaikas klausia:
– O kodėl pas tave tiek daug veido?

🙂 🙂

– Mamyte, ar galima miegoti atgal?
– Kaip atgal?
– Ryte užmigti, o prabusti vakar vakare?.

🙂 🙂

Pamačiusi paveikslą su madona ir kūdikiu, mergaitė susižavėjusi šūkteli:
– Madona su madoniuku!.

🙂 🙂

Autobuse daug žmonių, todėl keturmetis sėdi savo tėčiui ant kelių.
Į autobusą įlipa moteris. Norėdamas būti mandagus, berniukas nušoka nuo tėčio kelių ir pasiūlo moteriai:
– Prašom sėstis!.

🙂 🙂

– Kaip gi tu iškritai iš lovos, mažyli?
– Aš naktį miegojau-miegojau ir į save nežiūrėjau, o paskui pažiūrėjau į lovą ir matau: manęs ten nėra..

🙂 🙂

Berniukas kažką meistrauja iš dviejų kėdžių.
– Ką tu statai?
– Garažą tavo auliniams batams..

🙂 🙂

– Tėti, iš kur aš atsiradau?
– Mes tave turguje pirkom..
– Bet prieš parduodant mane gi turėjo kažkas pagaminti..

(Iš K.Čiukovskio knygos “Nuo dvejų iki penkerių“, vertė ruvi.lt. )

🙂 Saulėto visiems artėjančio savaitgalio ir gražios mamyčių šventės! 🙂

Mūsų pasaulis iš viršaus atrodo idealus..

Taip sakė Antoine de Saint-Exupery. Jis buvo ne tik rašytojas ir žurnalistas, bet ir profesionalus lakūnas. “Koks gražus, koks idealiai tvarkingas atrodo mūsų pasaulis iš aukštai!“ – rašė jis vienoje iš savo knygų – “Namai, kanalai, keliai, upės, ežerai ir jūros.. tvarkingais kvadratais suskirstyti sklypai ir laukai.. miesteliai ir miestai, sodri miškų žaluma.. tarsi parodai Kūrėjui kruopščiai išstatyta vitrina..“

Rašytojas parašė ne vieną knygą, bet garsiausia, žinoma, yra jo alegorinė pasaka “Mažasis princas“. Kiekvienam ji sukelia skirtingų jausmų, bet kiekvieną stebuklingai sugrąžina į vaiko pasaulį ir kviečia pažiūrėti į gyvenimą kitaip. Juk ir knyga skirta “.. suaugusiam…mano geriausiam draugui pasaulyje.. vaikui, kuriuo kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai (tik nedaugelis tai prisimena)“. Kviečiu visus trumpam sugrįžti į šią nuostabią pasaką 🙂 ..

..“Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti…. Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei sakote jiems, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: “O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?“ Jie klausia: Kiek jam metų? Ar daug jis turi seserų ir brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?“ Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino.

Jeigu suaugusiems sakote: “Mačiau rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo…“, – jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: “Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų.“ Tada jie sušuks: “Koks gražus namas!“…

“Mažasis princas nežinojo, kad karaliams pasaulis – labai paprastas. Jiems visi žmonės – pavaldiniai.“…
“Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti.“…
“Daug sunkiau teisti save nei kitus. Jei tau pavyks teisingai nuteisti save, vadinasi, tu iš tikrųjų labai išmintingas.“…

“Gerbėtroška mano, kad visi kiti žmonės juo tiesiog žavisi.“…
“Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.“…
“Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu nepamiršk: tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukinai.“…
“Kai leidiesi prijaukinamas, gali tekti ir paverkti…“…

“Tavo planetos žmonės augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško… O juk tai, ko ieško, galima rasti vienoje rožėje…“
“Žmonės grūdasi į greituosius traukinius , bet jie nežino, ko ieško. Todėl jie blaškosi ir sukasi ratu… Ir visiškai veltui…“
“Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi.“

“Tai iš tikrųjų didelė paslaptis. Jums, taip mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei ji jos nesuėdė… Pažvelkit į dangų. Ir paklauskit savęs: “Suėdė avelė gėlę ar ne?“ Ir pamatysite, kaip viskas keičiasi…“

Nuostabus ir tyras vaiko pasaulis ir.. sudėtingas ir keistas suaugusiojo pasaulis, kaip tų keistuolių suaugusiųjų iš asteroidų, kuriuos aplankė mažasis princas 🙂 .. Turbūt, verta kartais žvilgtelėti į vaiką, kurį kiekvienas turime savo širdyje ir prisiminti, kad pasaulis yra nuostabus.. idealus – toks, kokį pamatome jį iš aukštai 🙂 .. Sudėtingą ir keistą jį padarome mes patys, kai.. tampame suaugusiais 🙂 ..

🙂 Gero visiems savaitgalio! 🙂