Egoizmo atspalviai (1-a dalis)

Neseniai klausiau labai įdomios paskaitos, noriu pasidalinti įspūdžiais 🙂 . Paskaita buvo apie egoizmą, jo atspalvius, ir kaip kartais tam tikrus paslėpto egoizmo atspalvius priimame kaip vertybę savo gyvenime ir ja vadovaujamės. Ir.. tai neišvengiamai veda į nusivylimus, nes negalima pastatyti kažko tikro ant netikro pagrindo. Taigi, kas yra egoizmas ir kaip jo paslėptos apraiškos valdo mūsų gyvenimą?

Egoizmas iš esmės, daugelio autorių nuomone ir sutarimu, skaitomas elementariu savisaugos instinktu. Jis naudingas gyvūnams, naudingas ir mums, bet.. tik kaip pavojaus atpažinimo indikatorius. Jei jis pradeda mus valdyti, tai nuveda mus nuo aukštesnių savirealizacijos tikslų ir pajungia kūno poreikių tarnystei. Egoizmas būtų logiškas, jei planetoje gyventų tik vienas žmogus arba jei žmogus neturėtų mąstymo sugebėjimo.

Kadangi gyvename visuomenėje, esame bendruomeniški, tai ir turime ieškoti būdų tartis ir bendradarbiauti. Mūsų visuomenėje yra priimta ieškoti kompromisų ir tai laikoma geriausiu būdu išspręsti prieštaravimus. Bet ar taip jau nekaltas yra kompromisas, mūsų sąmonėje įsišaknijęs kaip vienintelis bendradarbiavimo modelis? Žiūrime kompromiso apibūdinimą žodyne: tai priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas su abipusėmis nuolaidomis ir siekiant abipusės naudos.

Lyg ir teisinga. Bet.. tai susitarimas tarp dviejų egoistų. Stipresnis ar turintis didesnės įtakos, žinoma, apgaus, arba išsiderės sau palankesnių sąlygų. Ten, kur yra egoizmas, susitarimo negali būti, tai abipusės pretenzijos ir nauda iš jų. Kompromisų pavyzdžiai – tarkim, kažkurios valstybės karys, kuris žino moralinį principą “nežudyk“, yra tikintis, bet kariauja, žudo “vardan taikos“. Arba pavyzdys iš gyvenimo – jauna graži moteris išteka už daug vyresnio turtingo vyro. Tai kompromisas, paremtas abipuse nauda: vienas gauna pinigus, kitas – jauną gražią moterį, kuri jam suteikia “svorio“ visuomenėje ir tenkina jo ambicijas.

Ir, kaip teigiama, vienintelis humaniško bendravimo būdas, ateities santykiai – susitarimas. Lyg ir sunku iš pirmo žvillgsnio atsekti skirtumą tarp kompromiso ir susitarimo, bet jis esminis. Susitarime nėra egoizmo, tai bendramintiškumas, bendri sąlyčio taškai, bendri požiūriai. Susitarime nėra spaudimo ir derėjimosi. Tai bendros vertybės, bendri tikslai, pasikeitimas savo sugebėjimais bendram labui, vienybė.

Susitarimo pavyzdžiai galėtų būti situacija, tarkim, politikoje ar Žemės ekologijos išsaugojimo srityje, kai visi žino, kas yra saugu, naudinga visapusiškai, visiems besąlygiškai, ir bendromis pastangomis to siekiama. Kai dedamos aukščiausios pastangos to pasiekti, kai nesiekiama egoistinės naudos. Gyvenime tai galėtų būti šeima, kurios pagrindas – besąlygiška meilė, geranoriškumas, draugiški santykiai kiekvieno ir abiejų labui. Kai auga kiekvienas, skleisdamasis pats ir sudarydamas sąlygas skleistis visiems šeimos nariams. Tai ateities santykiai.

Pripažinsiu, ne iš karto “pagavau“ skirtumą, bet supratus esmę suvokiau, kad taip ir yra. Egoizmas bet kokiam reiškiniui, gyvenimo sričiai suteikia klastingo siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti teisinga. Naudinga, reiškia, teisinga. Bet.. dažnai naudinga kažkieno egoistiniams poreikiams ir ambicijoms, bet ne bendram labui. Egoizmas nuvedė mus į tokias demagogines pinkles, kai praktiškai visos gyvenimo sritys yra pakeičiamos tariamomis vertybėmis, grįstomis egoizmu ir siaura nauda.

Iš čia ir daugelis mūsų laikmečio negandų, kurios jau apėmusios visas sritis – politines valdymo sistemas, ekologiją, žmonių bendravimą. Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas ir atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, skiepyti naują mąstymą ir vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.

Tai tik dalis pagrindinės paskaitos idėjos, pratęsiu sekantį kartą. O ką jūs apie tai manote?

Reklama

Prietarai

Ar tai tikrai tik prietarai ir kodėl žmonės jais tiki? Panagrinėję giliau, pamatysime, kad kiekvienas prietaras turi savo istoriją, pagrindą. Galime žiūrėti į tai kaip į papročių dalį, galime tuo vadovautis, tikėti ir netikėti – valia mūsų 🙂 .. Kaip žinome, dažniausiai gyvenime suveikia viskas, kuo tikime, o kartais net pradeda mus valdyti… Man buvo įdomu žvilgtelėti į prietarų atsiradimo istorijas, kad suprasčiau, kodėl žmonės jais tikėjo.

Beveik kiekvieno prietaro šaknys siekia gilią senovę – gal todėl atrodo paslaptingai ir bauginančiai. Dažnai įtikime jais, nesusimąstydami, kad jie jau seniai prarado savo prasmę. Pagarbą kelia žmonių noras ištyrinėti supantį pasaulį ir suprasti, kas gali įtakoti likimą, tai vertinga kaip istorija. Peržvelkime populiariausius, išlikusius iki mūsų dienų prietarus.

Venk juodos katės – šis prietaras atėjęs iš viduramžių. Senovės Egipte katės buvo garbinamos, o juodos laikytos šventomis. Nuskriausti ją buvo laikoma blogu ženklu. Ir, atvirkščiai – burtų baimė juodas kates tapatindavo su velniu ar ragana. Katė, perbėgusi žmogui kelią, buvo laikoma velnio pasiuntinė.

Įmesti monetą į vandenį, kad sugrįžtum – labai senas prietaras. Tikėta, kad vandenyse gyvenantys dievai laukia dovanų ir jei žmonės jiems aukos, dievai bus palankūs.Tai toks gilus prietaras, kad paskaičiuota: kasmet labiausiai turistų lankomose vandens telkinių vietose nusėda monetomis šimtai tūkstančių dolerių..

Laimės pasaga – ne tik laimę neša, bet ir atbaido raganas.. Legenda sieja pasagos galią su garsiu Anglijos kaimo kalviu Danstanu, kuris atpažino žmogaus rūbais persirengusį velnią ir išgelbėjo kaimą nuo negandų. Velnias nuo to laiko prisiekė vengti namų, prie kurių bus prikalta pasaga.

Aplenkti kopėčias – buvo manoma, kad siena, žemė ir atremtos kopėčios sudaro magišką trikampį. Eidami pro jį, išardome harmoniją. Kopėčioms buvo suteikta išskirtinė reikšmė, jos simbolizavo žemiško ir dangiško gyvenimo jungtį, žmogaus ryšį su Dievu. Todėl buvo stengiamasi jo netrikdyti, neįkyrėti..

Keturlapis dobilas – buvo vienintelis daiktas, kurį pasiėmė prisiminimui išvaryta iš rojaus Ieva. Keltų žyniai – druidai – skelbė, kad tas, kuris ras tokį dobilą, bus tikrai laimingas. Skaičius 4 buvo laikomas pilnatvės, tvirtumo ir laikinumo paneigimo simboliu.

Neišlipk kaire koja iš lovos – kažkodėl senovėje tikėta, kad kairė žmogaus kūno pusė, nors joje ir plaka širdis, yra prastesnė.. Musulmonai lig šiol kaire ranka atlieka tuos darbus, kurie, jų manymu, yra nešvarūs. Krikščionybėje tikėta, kad kairioji pusė skirta nusidėjeliams, todėl viduramžiais kairiarankiams buvo nelengva – tai buvo skaitoma velnio ženklu.

Sudaužytas veidrodis – septyni nesėkmių metai.. Dar senovėje, kai nebuvo veidrodžių, tikėta, kad vandens atspindėtame vaizde apsigyvena jo siela, todėl vandens atvaizdo stengdavosi nedrumsti, kad nedrumstų sielos ramybės. Taip ir su veidrodžiu – tikėta, kad jam sudužus, netenkame dvasios ramybės. Kodėl septynis metus? Todėl, kad romėnai tikėjo, kad tik po septynerių metų žmogaus kūnas ir siela atsinaujina ir išnyksta buvusios nesėkmės.

Penktadienis, trylikta – lauk nesėkmių.. Skaičiaus 13 labai nemėgo Babilono gyventojai, kur skaičių sistema buvo pagrįsta skaičiumi 12. Buvo 12 mėnesių, 12 nakties ir dienos valandų, 12 Zodiako ženklų ir po 12 sekantis skaičius 13 reiškė tobulybės neigimą, pabaigą. Todėl ir vėliau pastebėtas polinkis suteikti 13 neigiamą prasmę. Judas buvo tryliktas paskutinės vakarienės dalyvis, išdavikas. Penktadienis – diena, kai buvo nukryžiuotas Kristus.

Tik ne per slenkstį – mūsų protėviams, stabmeldžiams ir ankstyviesiems krikščionims slenkstis buvo ypatinga vieta. Ne tik dėl ribos tarp namų ir išorinio pasaulio, bet ir todėl, kad po juo buvo.. laidojami mirusieji. Dažniausiai kūdikiai, gimę negyvi ar be krikšto, arba savižudžiai, mirę netikėta mirtimi, skenduoliai. Slenkstis dėl artimos kaimynystės su mirusiais buvo tarsi altorius įvairioms apeigoms ir visokių magiškų veiksmų vieta.

Pamatyti skrendantį gandrą – laimė. Jau neatmenamais laikais žmonės pastebėjo gandro protingą elgesį, todėl buvo manoma, kad gandrai kadaise buvę žmonėmis. Tai šeimyniškumo, rūpesčio, laimės simbolis. Visame pasaulyje su jais tebėra siejama daug prietarų ir būrimų.

Laimę atneš kaminkrėtys – kadaise jis buvo labai svarbus žmogus, namų židinio saugotojas tiesiogine prasme. Todėl pamatyti jį ar atrasti iš jo rūbų ištrūkusią sagą buvo laikoma laimingu ženklu.

Dar daug daug prietarų yra, kurių ir nesuminėsiu.. Gal jūs kažkuriuos priminsite? Įdomu, kad jie atėjo iki mūsų dienų ir svarbūs kaip senovės papročių, tradicijų dalis – tai gražu ir vertinga. Jų išlikimas patvirtina mūsų ryšį su praeitimi. Ar jie aktualūs mūsų dienomis, ar jais tikėti? Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Klausiau apie tai vieno mago.. Jis tik šyptelėjo ir atsakė : “Kiekvienas pasirenka, kuo tikėti. Tik nereikia pamiršti, kad tai, kuo tikime, veikia mūsų gyvenimą“.

Viskam, kuo tikime, mes suteikiame energijos, todėl didelė tikimybė, kad tai pradės “veikti“. Dauguma tiki prietarais, kad neprarastų vilties, o gal ir dėl to, kad turėtų ką kaltinti, užklupus nesėkmėms.. Aš pasirenku tikėti tik šviesiais dalykais, protėvių paliktais ir savo atrastais ir sugalvotais, nes noriu pozityvumo savo gyvenime 😉 .. O jūs?

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

Metaforos

Įdomu, kodėl metaforos turi tokį poveikį ir leidžia pamatyti tai, ką paprastame pasakojime sunku parodyti ir išreikšti? Pirmiausia pažiūrėkime, kokia metaforos reikšmė. Žodis “metafora“ kilęs iš graikų kalbos “metaphora“ ir reiškia perkėlimą. Žodyne šis žodis apibūdinamas kaip vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, paslėptas palyginimas, pagrįstas faktiškai nesusijusių, bet panašių savybių turinčių daiktų, reiškinių gretinimu, tapatinimu; konstrukcija vienanarė – tai, kas lyginama, dažnai neįvardinama, atspėjama iš konteksto.

Mokslininkai įrodė, kad metaforos stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį ir skatina visuminį mąstymą. Metaforos suvokiamos ne tiek intelektualiai, kiek jutimiškai. Metaforos nebando kažkuo įtikinti, neneigia mūsų nuomonės, todėl nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo ir noro ginčytis. Mes jas arba suprantame, arba ne. Jos gali būti ir labai sudėtingos, ir labai paprastos, naudojamos kasdieninėje kalboje, posakių pavidalu.

Sudėtingoms metaforoms priskiriamos alegorijos, įvairios analogijos, taip pat siužetai, turintys keletą prasmės lygmenų, nebūtinai aprėpiančių kažkokį ryškų turinį. Jų paskirtis – suaktyvinti ir atskleisti neprieinamus žmogaus pasąmonės resursus, stimuliuoti mąstymo procesą, kurio metu pamatomos iki tol nežinomos sritys. Kadangi kreipiamasi tiesiogiai į pasąmonę, išsijungia išankstinė kritika ir racionalizacijos.

Metafora šiame mąstymo procese tampa asociacijų katalizatoriumi, savotišku ryšininku, ji pasiūlo protui pačių sudėtingiausių uždavinių sprendimus, parodo esmę. Dažnai žmonės tiesiog negali sutikti su kažkokiu mąstymo būdu, požiūriu į pasaulį ir tai apsunkina bendravimą. Metaforos sėkmingai naikina šį bendravimo barjerą, sukuria tarpusavio ryšius, sustiprina supratimą. Mes tiesiog nepajėgūs ginčytis su metafora..

Su metaforos simbolika susijusios asociacijos labai dažnai duoda postūmį “praregėti“. Kasdieniniame bendravime metaforos padeda perduoti norimą turinį neįžeidžiant, nesukeliant pasipriešinimo ir ginčų. O esant tam tikroms aplinkybėms, jos gali pastūmėti žmogų į neregėtas kūrybos aukštumas.. Taigi, neginčijamai – metaforos kartais išties stebuklus daro 🙂 ..

Keletas pasakojimų, kurie ir nuotaiką kelia, ir priverčia susimąstyti 🙂 ..

SAVO ŽODŽIŲ NELAISVĖJE
Išminčius mokė:
– Kol žodis neištartas, jis belaisvis to, kas jį ketino ištarti. Kai žodis pasakytas, jo belaisviu tampa tas, kuris jį ištarė.

GERIAU PATYLĖTI
Išminčius prisipažino:
– Aš dažnai apgailestauju dėl to, kad kalbėjau, bet retai gailiuosi tylėjęs..

KAS KIENO TARNAS
Valdovas papriekaištavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad ne aš tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioje visi žemiški norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

GALVOK APIE RYTOJŲ
Atsiskyrėlis patarė:
– Tai, ko tu nenori turėti rytoj, atsisakyk šiandien. O tai, ką nori turėti rytoj, įsigyk šiandien.

VALGYK SAIKINGAI
Gydytojas patarė:
– Nesuvirškintas maistas doroja tą, kuris jį valgė. Todėl maitinkis saikingai, kad tai, ką tu suvalgei, nepradėtų valgyti tavęs.

DRĄSI OŽKA
Ožka užsiropštė ant aukšto stogo ir nuo ten drąsiai koneveikė vilką. Jis klausėsi, klausėsi jos burnojimo ir pasakė:
-Tai ne tu, ožka, kalbi įžūlius žodžius, o toji vieta, kur tu esi.

DOSNUMO ESMĖ
Filosofo paklausė:
– Kas yra tikrasis dosnumas?
-T ikrasis dosnumas yra tuomet, kai sunkią valandą padedi reikalingam paramos, – atsakė jis.

IŠMINTINGAS ŽMOGUS
Vienas išmintingas žmogus buvo labiau linkęs klausyti, negu kalbėti. Paklaustas, kodėl jis taip elgiasi, žmogus atsakė: “Ne be reikalo kūrėjas davė žmogui vieną liežuvį ir porą ausų“..

INDĄ PAŽINSI IŠ SKAMBESIO, ŽMOGŲ – IŠ ŠNEKOS
Kaip kad molinio indo stiprumą parodo skambesys, taip žmogaus būdą parodo žodžiai, kuriuos jis ištaria..

IŠMINTIS
Išminties šventovėje viskas tinka ir neatmetama niekas iš to, ką sukuria protas, ko moko papročiai, kas ramina ir nukreipia mintis nuo negandų. Dideliame ūkyje naudojami ne tiktai sidabriniai ir auksiniai indai, bet ir indai, pagaminti iš molio. Ir kaip teisingi apaštalų pamokymai apie tai, kad nuolatos reikia gyventi džiaugsme ir lavinti protą, teisinga ir tai, kad nėra nė vieno menkaverčio pasakojimo, iš kurio negalima būtų pasisemti išminties, suvokus jo esmę..

Saulėto ir smagaus visiems savaitgalio 🙂 !

Sąmonės evoliucija

Evoliucijos psichologija teigia, kad žmonija tapo inteligentiškesnė, bet ir gerokai agresyvesne rūšimi gamtoje. Kokiu būdu formavosi ir plėtėsi žmogaus sąmoningumas? Žmogaus evoliuciją galima suvokti kaip vystymą jame tų galimybių, kurios niekada nesivysto savaime. Ji būtina pačiam žmogui , kai jis suvokia, kokioje yra padėtyje ir supranta savo galimybę pakeisti tą padėtį. Galima sakyti, kad žmogus yra savo evoliucijos priežastis, priemonė ir tikslas.

Žmogus turi sugebėjimą mąstyti, jo evoliucija yra jo sąmoningumo evoliucija, o sąmoningumas negali vystytis nesąmoningai. Kaip gi įvyko esminis šuolis žmogaus sąmoningume? Tyrinėtojai teigia, kad kvantinis šuolis žmonijos vystymosi eigoje įvyko todėl, kad mūsų protėviai pradėjo jungtis į vieną būrį, kompleksiškai ir visiems naudingai tarpusavyje bendrauti.

Ekonominė vystymosi, sąmoningumo pažanga buvo pasiekta ne išstumiant, sunaikinant ar pergudraujant konkurentus, o sukuriant stabilius ir patikimus tarpusavio santykius, praktikuojant darbo pasidalijimą, vykdant lygiaverčius mainus. Tik bendruomenės ir socialinės grupės išgyveno ir sėkmingai vystėsi toliau. Tai buvo svarbiausias mūsų protėvių išgyvenimo ir vystymosi laimėjimas.

Karai, rasizmas, pavergimas, išnaudojimas, nėra tikrosios žmogaus prigimties savybės, tai tik nepavykusių susivienijimų pasekmės – teigia evoliucijos psichologas H.Emnst. Laikui bėgant ir didėjant gyventojų prieaugiui, nepakako gamtos išteklių, prasidėjo karai. Žmonija evoliucijos eigoje pasiekė neįtikėtinai komplikuotų ir diferencijuotų santykių sistemos. Žmogus tapo kovojančia ir maištaujančia būtybe.

Bet.. anatomiškai “modernios“ smegenys pradėjo sėkmingai funkcionuoti būtent žmonijos vienijimosi periodu. Archeologas R.Vait teigia, kad kultūrinis šuolis įvyko maždaug prieš 40000 metų, nes vienijimasis tapo egzistencine būtinybe, garantuojanti išgyvenimą. Žmonės išmoko derėtis ir pasiekti kompromisą, pasidalinti patirtimi ir laimėjimais, vystė bendravimo įgūdžius. Todėl socialinė kompetencija yra pats svarbiausias mūsų protėvių palikimas.

Evoliucijos psichologija rekonstruoja realius praeities scenarijus, įrodančius bendruomenės gyvenimo strategijos privalumus. Toks gyvenimas skatino vystymąsi, kompromisinius sprendimus, taiką. Bendruomenės programos egzistuoja ir šiandien, tačiau šiuolaikinis vartotojiškas idealas baigia išstumti bendražmogiškumo principus, gimdo konkurencinę kovą ir susvetimėjimą. Tai socialinės struktūros erezija, stabdanti žmogaus sąmoningumo vystymasi. Todėl, kaip teigia tyrinėtojai, tai aklavietė..

Kad sąmoningumas augtų ir žmonija tobulėtų visomis prasmėmis, turime grįžti prie bendruomeniškumo idėjos.Tai būtų pagrindas sekančiam šuoliui žmogaus sąmonės brandos ir plėtimosi eigoje. Susipriešinimas, susiskaldymas žadina žemiausius žmogaus egoistinius bruožus ir ambicijas. Žmonija tarsi grįžta atgal dvasine prasme.. “ Ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos tautos demonstruoja trimečio vaiko elgesį, – sako psichologas D.Stivensas, – tiktai šiuo atveju frazė: “aš su tavim nežaisiu, nes tu mane erzini“, virsta įvairiomis prekybinėmis sankcijomis dėl nenusisekusių diplomatinių santykių“ ..

Evoliucijos psichologai išskiria esminius žmonijos principus ir primena tai, kas mums yra svarbiausia:
1) Mus visus vienija kultūrinis, kalbinis ir etninis pagrindas.
2) Bendruomenimė strategija sujungia atskiras grupes ir leidžia joms drauge sėkmingai vystytis.
3) Priešų iš esmės nėra.
4) Protėviai mums lėmė dabartį, o mes esam atsakingi už ateitį.
5) Turime atsižvelgti ir pasinaudoti per tūkstantmečius sukauptomis protėvių vertybėmis.

Evoliucija yra judėjimas į priekį, tai neišsemiamos galimybės. Ką pasirinksime mes – turime spręsti kiekvienas asmeniškai.Tik teigiamos nuostatos veda mus link bendruomeninės programos, kuri jau mums gyvybiškai svarbi. Žmogus, praradęs bendrumo jausmą, tampa atskirtas nuo kitų, labiau pažeidžiamas, susipriešinęs. Prisimenat: visi mes esame viena 🙂 ..

Nuotaika

Nuo ko ji priklauso? Būna taip, kad, rodos, nereikšminga smulkmena sugadina nuotaiką visai dienai. Ir, atvirkščiai, sunkios situacijos suvienija ir pakelia ūpą, pasitikėjimą savimi.. Galime niurgzti dėl oro – karšta, šalta, lyja, susierzinti dėl kreivo žvilgsnio, intonacijos. Ir.. džiaugtis smulkmenomis. Nuo ko tai priklauso? Netinkama diena ar netokia nuotaika?

Žinoma, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kartais įsivarome save į tokį skubėjimą, bėgimą, kad nepastebime gražiausių dalykų šalia. Tuomet laikas bėga.. ir viskas erzina, nes viskam trūksta laiko. Kartais turime sustoti ir įvertinti, ar neįsisukome į bėgimą dėl bėgimo, ar tai, ką darome, yra tikrai svarbu. Sustokime kartais.. Verta..

Kaip rašė R.Šarma vienoje savo knygų – suorganizuokime kartais sau dieną, visai mums nebūdingą. Padarykime tai, kam ilgai neradome laiko.. Paskambinkime žmogui, kuriam seniai norėjome paskambinti. Nuvažiuokime į vietovę, kurią taip norėjom aplankyti, bet vis nesusiruošdavome. Perskaitykime knygą, kurią vis atidėliojome. Arba.. tiesiog išsimiegokime, pabūkime ramybėje.. Labai veiksmingas ir neįprastas būdas atgauti pusiausvyrą – išeiti iš vadinamo “voverės rato“ ..

Ir.. patikėkite, niūrumas – dažniausiai prastas įprotis. Mes įpratome reaguoti į viską per prizmę “ne“ – iš pradžių paneigiam ir tai keičia mūsų pačių nuotaiką. Pastebėjote – tai įėjo į mūsų kalbą – sakinį pradėti žodeliu “ne“? Ką po jo besakytume, bet tuo neigimu jau kuriame nuotaiką..

Taigi – viskas mūsų rankose, o mūsų nuotaika tai tikrai.. Kai susiraukiame, nepastebime gražiausių dalykų, kurie šalia. Siūlau šmaikščių posakių iš A.Blocho knygos – “Merfio dėsniai“. Jie parodo, kad ir iš sunkių padėčių yra mažiausiai dvi išeitys, o į smulkmenas, gadinančias nuotaiką, galim pažiūrėti su jumoru – tuomet jos ir lieka smulkmenomis 🙂 Saulėto, šilto visiems savaitgalio ir geros nuotaikos! 🙂

ARISTOTELIO POSAKIS:
Visada turėtum teikti pirmenybę tam, kas galima, bet neįmanoma, o ne tam, kas įmanoma, bet negalima.

RUDNICKIO NOBELIO PRINCIPAS:
Tik tas, kuris ką nors puikiai supranta, gali tai paaiškinti taip, kad niekas kitas to nesuprastų.

RICHARDO NUOSAVYBĖS PAPILDOMOS TAISYKLĖS:
1. Jei ką nors saugai labai ilgai, tai jau gali išmesti.
2. Kai tik ką nors išmeti, tuoj pat to prireikia.

GLATUMO MATERIALINIO GODUMO DĖSNIS:
Vos daiktą nusiperki, įsivaizduojama jo nauda tampa atvirkščiai proporcinga tikrajai.

FLUGGO DĖSNIS:
Kai tau prireikia medžio pabelsti ir pasakyti: tfu, tfu, tfu..“, tu supranti, kad pasaulis sudarytas iš aliuminio ir plastmasės.

ROMĖNŲ TAISYKLĖ:
Sakantis, jog kažko neįmanoma padaryti, neturėtų trukdyti darančiajam.

PETERIO PLACEBO:
Įvaizdžio gramas vertas kilogramo darbo.

DRAZENO ATSTATYMO DĖSNIS:
Situacijai pataisyti laikas yra atvirkščiai proporcingas tam, kurio prireikė ją sugadinti.

BALANSO DĖSNIS:
Blogi įpročiai naikina gerųjų pasekmes. Jeigu pakeliui į darbą jūs surūkote cigaretę ir suvalgote šokoladą, tai jie suryja visus per pusryčius išgertų apelsinų sulčių vitaminus.

ANDERSONO AKSIOMA:
Jaunas gali būti kartą, o nesubrendęs – visą gyvenimą.

KAMBARIO DRAUGO TAISYKLĖ:
Knarkiantis užmiega pirmas.

ESQUIRE’O KOMENTARAS:
Kuo greičiau užmezgi santykius, tuo greičiau jie nutrūksta.

PARDO POSTULATAS:
Viskas, kas gyvenime yra malonu, yra arba nelegalu, arba amoralu, arba didina svorį.

CAMPBELO AUTOMOBILIO REMONTO DĖSNIAI:
1. Jei gali pasiekti sugedusią detalę, tai neturi įrankių ją išimti. 2. Jei gali detalę išimti, tai neturi atsarginės detalės. 3. Jei turi atsarginę detalę, tai nieko neprireikia keisti.

OLIVIERIO DĖSNIS:
Patirtis – tai, ką įgauni, kai jau nebereikia.

HOFFERIO DĖSNIS:
Kai žmonės laisvi ir gali daryti ką tik nori, jie mėgdžioja vienas kitą.

Ir.. MAŽAI ŽINOMAS SEPTINTASIS NIUTONO DĖSNIS:
Paukštis rankoje geriau, nei paukštis virš galvos 🙂 ..

E.Fromo knyga “Turėti ar būti“?

Vėl lp pasiūlė temą pasvarstymams – ačiū 🙂 . Galbūt, daug kas jau yra skaitęs šitą knygą, kas dar ne – lp įdėjo nuorodą praeito įrašo komentaruose. Originalo kalba – Erich Fromm “To Have Or to Be?“. Knyga labai aktuali mūsų laikmečiui, nes matyt, tai, ką E.Fromas išnagrinėjo ir numatė savo knygoje, jau pradeda realiai reikštis. Tuo metu, kai buvo rašoma knyga (1976), dar tik sklandė pokyčių nuojautos, kurių priežastis autorius nuodugniai, logiškai išnagrinėjo ir pasiūlė konkrečius būdus realiai keisti situaciją pasaulyje.

Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas – naujo mąstymo visuomenė. E.Fromas teigia, kad nuo visuomenės valdymo būdo priklauso visuomenėje vyraujantis socialinis tipas. Jis gali būti egoistinis arba altruistinis. Kapitalizmas, arba laisvosios rinkos ekonomika, nulemia tokias žmogaus savybes, kaip egoizmas, godumas, pasipūtimas. Kadangi visuomenė yra individų visuma, tai daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės savybės.

Kapitalizmas – į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis – vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika. Tai savininkiškas santykis su savimi ir pasauliu.

Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“. Į turėjimą orientuoti žmonės remiasi tuo, ką jie turi.

Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ – įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė..

Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija. Taip pat plačiai aptariami ir žmonių santykiai, įtakoti santvarkos skiepijamo savininkiškumo.

Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia. Tai sąlygoja kūrybiškus santykius ir gamtos išsaugojimą.

Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius sako, kad mąstymo keitimas – tai natūralus būdas, nes pasikeitus vertybėms, turėtų kilti noras keisti sistemą , kad ji atitiktų tas vertybes.

Kad įsivyrautų nuostatos “būti“ isitvirtinimas, E.Fromas išskyrė keturias būtinas sąlygas:
1) Žmogus turi suvokti, kad kenčia;
2) Žmogus turi suvokti, kad yra kančios priežastis (ar priežastys);
3) Žmogus turi pripažinti, kad negerovę galima įveikti;
4) Žmogus privalo suvokti, kad, norint įveikti negerovę, privaloma keisti savo gyvenimą.

Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo – “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).. Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ – reklamos.. Taip pat mokslo humanizavimą, visuomenės bendruomeniškumo svarbą, nusiginklavimą..

Sunku trumpai aprašyti visą knygą. Pagrindinė idėja – esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis – vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė. Siūloma reali alternatyva – taikios būties visuomenė, kuri skatina žmonės tobulėti ir neprisirišti prie materialių dalykų daugiau, nei būtina, kurios pagrindinė nuostata “būti“ , o ne “turėti“.

Manau, labai aktuali mūsų laikmečiui informacija. Labai rekomenduoju, kas dar nesusipažino. Sakyčiau , filmo “Home“ optimistinis pratęsimas 🙂 .

Filmą “Namai“ (“Home“) peržiūrėjus..

Pimiausia džiugina tai, kad tokius filmus pradėjo rodyti Lietuvoje. Panašaus pobūdžio filmų yra daug, bet visi jie keliauja pagrinde internete, todėl juos dažniausiai žiūri tuo besidomintys žmonės. Puiku, kad jis pateiktas plačiąjai auditorijai.

Žinoma, pirmieji įspūdžiai sunkūs, keliantys beviltiškumo ir kaltės jausmus. Pirma mintis – na ir pridirbom.. bet be tokių faktų ir realybės vaizdų mes niekuomet nedrįstume ir gal net nelabai galėtume pažiūrėti tiesai į akis. Susikurtas komfortas neskatina galvoti, kokia kaina jis pasiekiamas. O ir aplinka (turiu omeny valdymo sistemą) skatina visapusiškai vartoti, lygiuotis į vis didesnių materialinių “vertybių“ pirkimą, kaupimą. Kaip burtažodis veikia reklamininkų paleistas žodis “naujas“..

Pirkdami daiktus, tikrai nesusimąstome, kokiomis sąlygomis jie pagaminti ir kokį kelią jie nueina, kol pasiekia mus. Ir.. ar apskritai jie mums tikrai reikalingi. Ir tie skaičiai, pateikti filme, kuriuos girdžiu jau ne iš pirmo šaltinio: 20% planetos žmonių sunaudoja 80% visų Žemės resursų.. Arba – pusė pasaulio turtų yra 2% žmonių rankose.. Įspūdingi faktai, verčiantys susimąstyti.. juk žinome – kieno rankose resursai ir pinigai, to rankose ir valdžia. Todėl už tokią padėtį Žemėje pirmiausia atsakinga tokia maža saujelė žmonių, nes jie ir diktuoja pasaulio ir valstybių valdymo sąlygas, kurioms paklūsta dauguma.. Jų rankose visi įtakos įrankiai.

O mes visi? Tenkinamės tuo, kas “lieka“, ką jie mums duoda nuo savo gausybių stalo – duonos ir žaidimų.. Tikime viskuo, ką mums skiepija ir žaidžiame pagal primestas grobuoniškas taisykles, kurių pagrindinis tikslas – greitas pelnas bet kokia kaina, konkurencinė kova.. Vartojame nemąstydami.. Dėl to ir aliname Žemę, kasdien paliekame kalnus šiukšlių ir didiname erozijos teritorijas.. Kaip taikliai pastebėjo vienoje diskusijoje Marius – valdantieji naudojasi mūsų silpnybėmis..

Išeitis? Jų, kaip matome, yra. Yra ne viena, ir tai rodo faktai. Grobuoniško valdymo periodas, besitęsiantis iki šiol, praėjo visas savo vystymosi stadijas ir parodė, kad veda žmoniją tik į krizes.. dabar dar ir į ekologines.. Ir tie, kurie taip valdo, ir mes turime vienintelius namus – Žemę. Ji jau visais įmanomais būdais rodo, kad priėjome visas grobuoniško jos resursų vartojimo ribas. Dėl jos ir dėl visų mūsų turime susitelkti bendram darbui ir kurti naują, optimalią visiems gyvavimo sistemą.

Visi ir viskas šioje Žemėje yra susaistyta tarpusavio ryšiais, kurių jau negalime neigti. Gimsta Bendradarbiavimo visų labui, naujų idėjų era. Labai įkvepia pavyzdžiai filmo gale, kai drąsūs žmonės savo darbu įrodo, kad kiekvienas planetos gyventojas, gyvendamas humaniškumo principais besiremiančioje valstybėje, gali gyventi laimingai. Juk tam reikia tikrai nedaug – bendradarbiavimo dvasios ir sąžiningumo. Tokie filmai priverčia susimąstyti ir drąsiau imtis visiems keisti pirmiausia savo realybę, o reiškia, ir savo, ir mūsų visų ateitį. Gerbti kiekvieną žmogų ir tausoti visų mūsų namus – Žemę. Viskas mūsų rankose, viskas įmanoma. Perfrazuosiu posakį : “Galime kurti ir gėrį, ir blogį – darbo apimtis ta pati“..

O kokios jūsų mintys po šio filmo peržiūros?