Ekologija: mada ar būtinybė?

Priklausomai iš kokio taško pažiūrėsime.. Labiausiai paplitęs požiūris – kiek tai naudinga-kenksminga atskiram individui, sukelia-nesukelia alergiją, ar turi nepageidautinų pasekmių jo kūnui ar gyvenimui. Nusiprausėme, nusiplovėme rankas, nuleidome vandenį tualete, palaikome švarą namuose, sveikai (ekologiškai) maitinamės, naudojame ekologiškas higienos priemones, rengiamės natūralaus pluošto rūbais – štai į ką dažniausiai susiveda šiuolaikinis “ekologiškumas“.

Su tokiu suvokimu tai ir atrodo tarsi mada ar egzotiška naujovė: vieni ja seka, norėdami būti madingais, kiti atmeta kaip praeisiantį dalyką. Tačiau ar dažnas susimąstome, kad tai jau tapo gyvenimo būtinybe, ir kad vartotojiškas šio reiškinio suvokimas gali būti pražūtingas? Klaida manyti, kad Žemė yra tarsi savaime suprantamas dalykas ir sukurta tik tam, kad tarnautų žmonijai, o žmonės gali išdarinėti su ja ką tik sumanę, ir tai niekaip nepakenks nei Žemei, nei žmonijai.

Ar susimąstome, kad Žemė yra mūsų visų vieninteliai namai? Ir kad žmonija visapusiškai nuo jos priklauso – kaip kūdikis nuo savo motinos? Tai nėra bedvasis uolos luitas, tai planetų sistemos dalis su tvirtai susieta ekosistema ir atmosferos balansu. Mūsų technologijų amžius – pats griaunamiausias visoje istorijoje visomis prasmėmis: nuo dvasinės iki ekologinės.

Dėl vienadienio patogumo, vis besikeičiančio komforto suvokimo ir pelno iškertami miškai ir niokojami gamtos resursai. Savo veikla žmonės verčia Žemę gyvuoti ekstremaliomis, žudančiomis sąlygomis, ir ji, tiesą sakant, ginasi, valosi ir kovoja už savo būvį.. Tai pasireiškia nenuspėjamomis audromis, uraganais, vulkanų išsiveržimais, potvyniais ir klimato pokyčiais: to jau negalime nepastebėti.

Mūsų laikų pramonė, o ypač chemijos pramonė, nepataisomai teršia gamtą. Su naftos ekspluatacijos plitimu grandioziniais kiekiais ir vis didėjančiais tempais yra deginamas kuras – ir visa tai kaupiasi atmosferoje, nes Žemė tiesiog nespėja atstatyti balanso. Atmosferos sluoksnis užterštas, plonėja, ir tai kenkia Žemės paviršiui ir žmonėms. Atmosfera neatlieka apsauginių funkcijų, ardomi ir elementai, kurie sudaro filtrą kosminei radiacijai..

Ar susimąstome apie tai, be didelės reikmės užvesdami automobilį ar naudodami vienkartines priemones? Pakuotės, plastikiniai buteliai ir maišeliai – ar įsivaizduojate milijoninio miesto vienos dienos šiukšlių kalną? O metų?. Juk jis nedingsta taip greitai, kaip buvo padarytas, ir kasdien vis papildomas. O cheminės atliekos – buityje naudojami cheminiai skalbimo milteliai, muilai, geliai, šampūnai – visa tai suteka galiausiai į vandenynus.. Nekalbant jau apie tai, kad ir pačio žmogaus kūno procesų šalutiniai produktai dėl chemizuoto maisto ir besaikio vaistų vartojimo tampa nuodingi.

Kiekvienas turime pradėti mąstyti plačiau ir suprasti, kad ekologiniai judėjimai – ne užėjusi mada, o gyvenimo būtinybė. Mažai kas skelbia ekologinių judėjimų veiklos rezultatus, bet jie tikrai įkvėpiantys.. Mes galime numoti ranka ir sakyti, kad tai nuo mūsų nepriklauso, kad kalta valdymo sistema, kad tai kaina už technologijų progresą ir gyvenimo realybė.

Bet pabandykime pagalvoti kitaip: kas tuos kalnus šiukšlių sukrauna, kas važinėja automobiliais, naudojasi cheminėmis priemonėmis, vienkartinėmis pakuotėmis, servetėlėmis, indais? Mes. Valdymo sistema kalta, o ką ji valdo? Mus. Kodėl tuomet leidžiamės įtikinami, kad parazitiškas gyvenimo būdas yra normalus? Kodėl patikime, kad toks gyvenimo būdas neturi jokių pasekmių?

Bet kokia visuma visada priklauso nuo jos sudedamųjų dalių – tai neginčijamas dėsnis. Vis daugiau žmonių supranta Vienybės svarbą. Žmogaus sąmonė ir mąstymo būdas tampriai susietas su jo veikla. Tam, kad pakeistume situaciją ekologijoje, turime keisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Turime būti ne tik vieningi tarpusavyje, bet ir pajusti vienybę su mūsų visų vieninteliais namais – Žeme.

Tiesiog turime tai pradėti realiai daryti, kitaip sunku nuspėti pasekmes.. Tai, dėl ko perspėjo mokslininkai jau senokai, ir kuo mažai kas tikėjome, vyksta jau šiandien, pakanka apsižvalgyti aplink: oro permainos, nesugebėjimas jų nuspėti, saulės aktyvumas, žemės erozijos.. Nenumokime į tai ranka kaip į neišvengiamą dalyką, kiekvienas susimąstykime ir padarykime asmeninį tvirtą sprendimą keisti savo įpročius.

Pažiūrėkime tiesai į akis ir supraskime, kad mūsų ir Žemės likimas yra mūsų visų rankose – todėl negalima jų nuleisti. Pradėkime nuo mažų dalykų, peržiūrėkime savo gyvenimo būdą, atsisakykime kenkiančių aplinkai įpročių, mokykime ekologiškai gyventi savo vaikus. Pradėkime žiūrėti į Žemę kaip į Motiną, ir ji tikrai atlieps, ji turi (kaip ir mes) visus savireguliacinius įrankius, tik nereikia jai kenkti ir trukdyti.. Mes ne Žemės užkariautojai, mes turime būti harmonijos bendrakūrėjai ir palaikytojai.

Ką jūs apie tai manote?

Gyvenimo ekologija

Žodį “ekologija“ dažniausiai naudojame, kai kalbame apie aplinkos apsaugą. Žodynas aiškina, kad tai yra mokslas, tiriantis organizmo santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Taigi, pilnai tinka įvardinti tai, apie ką noriu pasvarstyti – apie žmogaus gyvenimą, jo santykį su savimi ir aplinka, gyvenimo būdą. Ar esame harmoningi ir nuo ko tai priklauso?

Pirmiausia – mūsų fizinis kūnas. Mityba – tiek dabar apie tai diskutuojama.. Cheminiai priedai maiste, saikingumas. Jau pats kūno pavadinimas – organizmas – reiškia jo organinę kilmę. Organizmas pats negamina daugelio medžiagų, reikalingų jo funkcionavimui, todėl visą laiką reikia papildyti jų atsargas. Mums reikalingas ir naudingas tik organinės kilmės maistas ir švarus vanduo..

Net ir valgydami organinės klimės maistą nesaikingai, galime sau pakenkti. O kalbos apie neorganinių cheminių medžiagų nekenksmingumą yra suinteresuotų asmenų propaganda. Naudojami net ir mažais kiekiais, bet pastoviai, jie tikrai sukelia organizmo sutrikimus. Žmogus ne kanalizacinis vamzdis – viskas, kas pakliūna į organizmą, yra apdorojama, įsisavinama, pagal galimybes nukenksminama. Taiklus pastebėjimas viename filme apie mitybą: mes juk sąmoningai nepilsime nuodų ant savo ar savo artimųjų maisto, bet kai tų nuodų įdeda maisto gamintojai, kažkodėl aklai tikime, kad tai yra normalu ir nekenksminga..

Mūsų laikais labai plačiai naudojama kosmetika, kūno priežiūros priemonės. Kaip ir nieko blogo, bet.. tų priemonių aiškiai naudojam nesaikingai ir per daug. Nesusimąstydami, kad ir juose gausu konservantų, neorganinės chemijos junginių – kremai, muilai, pieneliai, dezodorantai, dušo želė.. Per odą jose esančios medžiagos pasisavinamos taip pat puikiai, kaip ir per virškinimo sistemą, o juk jie naudojami nuolat.. Ar susimątėme, kad taip ardome natūralų kūno apsauginį sluoksnį ir odos mikroflorą? Manau, verta sugrįžti prie kuo natūralesnių kosmetinių priemonių..

Taip pat ir mūsų aplinka, mūsų rūbai.. Gal ir neblogai, jei audinyje yra dalis sintetikos – pagerėja jo savybės, pailgėja devėjimo laikas. Bet, tur būt, jau daugelis padarėme išvadą, kad rūbas iš grynos sintetikos yra nemalonus devėti ir “nejaukus“.. Rūbo sudėtyje esačios cheminės medžiagos taip pat veikia mūsų kūną. Arčiau kūno turėtų būti tik natūralaus audinio rūbai..

Tas pat liečia ir mūsų namus, aplinką. Daugeliui natūralios apdailos medžiagos ar baldai yra mielesni ne tik dėl jų natūralumo ar tvirtumo. Visi žinome, kad sintetinės medžiagos, naudojamos baldų gamyboje, gali būti net nuodingos.. Ir begalė buitinių cheminių valymo priemonių, kurios gal ir greičiau išvalo, ir pagelbėja, bet nesaikingai naudojamos – garuodamos ar per odą taip pat gali pakenkti..

O mūsų gyvenimo būdas.. Pasidarėm tokie motorizuoti, uždaryti patalpose ir nuolat sėdintys.. Visi technikos pasiekimai yra mums didžiulis pagelbėjimas, bet.. jau pradėjo valdyti mūsų gyvenimą. O juk mums gyvybiškai svarbu kasdieną pabūti gamtoje, gryname ore. Kiekvienam iš mūsų reikalingas ir optimalus fizinis krūvis. Taip mes įgauname energijos, atgauname pusiausvyrą – juk esame gamtos vaikai ir jokia technika mums tos natūralios energijos nesuteiks..

Ir.. pagrindų pagrindas – mūsų mąstymas – ar jis ekologiškas, ar kūrybiškas ir įkvepiantis? Vienoje L.Hey knygoje perskaičiau tokį įdomų palyginimą: jei kažkas mums sakytų, kad esame žalsvas paršelis, tokį žmogų palaikytume trenktoku.. Bet juk mūsų mintys apie save būna kartais dar absurdiškesnės.. o juk jos ir formuoja mūsų orumą, pasitikėjimą savimi, bendravimą, santykį su aplinka..

Taigi – kiek ekologiški esame? Galbūt, kai suprasime savo gyvenimą įtakojančius ypatumus, išmoksime ir visų mūsų bendriems namams – Žemei – būti atidesni? 🙂 Juk kas naudinga mums, naudinga ir jai, o kas kenkia mums, neišvengiamai kenkia ir Žemei.. ir viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.. 🙂