Kodėl žmonės svaiginasi?

Šį kartą pamąstymai iš klasiko Levo Tolstojaus (1828-1910) filosofinių kūrinių. Dauguma jį žinome kaip garsių romanų autorių: “Karas ir taika“, “Ana Karenina“, “Vaikystė. Paauglystės metai. Jaunystė“, “Prisikėlimas“ ir kt. Šalia šių solidžių romanų Levas Tolstojus parašė nemažai filosofinių apmąstymų, vieną iš jų – apie tai, kodėl žmonės svaiginasi – sutrumpintai pateiksiu. Man šios mintys buvo netikėtos ir įdomios.

“… Paklauskite bet kurio žmogaus, kodėl jis pradėjo gerti ir tebegeria alkoholį. Dauguma atsakys: “tiesiog malonu, visi geria“, gal dar pridurs: “dėl linksmumo“. O tie, kurie niekuomet nesusimąstė apie alkoholio kenksmingumą, dar ir pridurs: “suteikia jėgų, sveika“… Paklauskite rūkančio žmogaus, kodėl jis pradėjo rūkyti, ir atsakymas bus panašus: “iš neturėjimo ką veikti, visi rūko“.. Taip, greičiausiai, atsakys įvairiai besisvaiginantys…

O juk “linksmumui, malonumui“ ar “dėl to, kad visi taip daro“ galima dainuoti, kurti, groti ir pan., t.y., daryti kažką, dėl ko nereikia beprasmiškai nei gamtos resursų, nei darbo jėgos perniek eikvoti – galima daryti tai, kas neneša akivaizdžios žalos nei pačiam žmogui, nei aplinkiniams bei aplinkai. Juk tabako, alkoholio ar kitokių kvaišalų gamybai naudojama daugybė hektarų žemės, milijonų žmonių darbo jėga..

Tuo tarpu akivaizdu, kad šios pastangos yra pražūtingos – kvaišalų vartojimas yra kenksmingas ir turi baisias pasekmes: nuo jų žūva daugiau žmonių, nei nuo visų karų ir epidemijų. Ir žmonės žino tai, taigi, negali būti, kad žmonės tai darytų iš neturėjimo ką veikti, dėl linksmumo arba dėl to, kad visi tai daro. Turi būti kažkokia kita priežastis…

Ji, sprendžiant iš mano stebėjimų ir asmeninės patirties, yra tokia. Žmogus, mano manymu, yra dvejopas: vienas – aklas ir jausmingas (gyvuliškas), antras – regintis ir dvasingas. Akla (gyvuliška) esybė valgo, geria, miega, dauginasi, ilsisi ir juda lyg užsukta mašina. Antra, reginti dvasinga esybė, susieta su gyvuliška, ir vertina gyvuliškos esybės veiklą: pritaria arba nepritaria.

Šią reginčią dvasinę esybę galima palyginti su kompasu, griežtai rodančiu tam tikras kryptis. Dėl aiškumo galime tai pavadinti sąžine, kuri visada rodo dvi kryptis: gėrį ir blogį. Kai tik gyvuliška esybė nukrypsta nuo gėrio krypties, dvasinė esybė tai “mato“ ir tuoj prabyla kaip sąžinės balsas. Visas žmogaus gyvenimas, galima sakyti, svyruoja tarp dviejų krypčių: 1) gyventi taip, kad mūsų veikla atitiktų sąžinės reikalavimus; 2) slopinti sąžinės balsą, kai elgiamės prieš ją. Vieni žmonės gyvena pagal pirmąjį planą, kiti – pagal antrąjį.

Kad gyventume pagal sąžinės balsą, įmanomas vienintelis kelias: dorovės ugdymas, švietimas ir vidinės šviesos (dvasingumo) stebėjimas – ką ta šviesa atskleidžia. Antrasis kelias – sąžinės rodiklių ignoravimas dviem būdais: išoriniu ir vidiniu. Išorinis susietas su įvairiomis pramogomis ir užsiėmimais, atitraukiančiais nuo sąžinės “parodymų“. Vidinis – sąžinės balso gesinimas kvaišalais: tabaku, alkoholiu, narkotikais.

Ne skonyje, ne linksmybėje glūdi visuotinis kvaišalų plitimas, o tik poreikyje užgesinti, negirdėti savo sąžinės balso. “Blaiviam gėda tai, kas girtam negėda“ – šiais žodžiais nusakoma esminė priežastis, dėl kurios žmonės svaiginasi. Tuomet jie gali atlikti veiksmą, kuriam priešinasi sąžinė arba kuriam skatina gyvuliška prigimtis. Devyni iš dešimties nusikaltimų padaromi apsvaigus. Tokioje būsenoje žmogus ryžtasi veiksmams, apie kuriuos blaivas net neišdrįstų pagalvoti…

Tam tikros grupės žmonių, žinodami, kaip veikia kvaišalai, organizuoja žmonių kvailinimą, kad užtemdytų jų sąžinės balsą ir priverstų elgtis taip, kaip blaivas žmogus niekada nepasielgtų. Kare prieš mūšį visuomet prigirdo kareivius: išaiškėjo, kad visuose šturmuose visi kariai būdavo girti. Taip pat visi galime pastebėti, kad nedorovingi žmonės labiau linkę svaigintis.

Esmė tik tame, kad mes nesurišame svaigalų vartojimo ir jo įtakoje atliktų veiksmų. Pakanka tik atsakingai ir neteisinant savęs susimąstyti. Nesvarbu, didelis svaigalų kiekis ar mažas, jis visuomet veikia vienodai: iš pradžių trumpam aktyvina, o paskui bukina smegenų veiklą, ir visuomet slopina sąžinės balsą, ir visus žmones veikia vienodai.

Žmonėms atrodo, kad lengvas apsvaigimas, mažas sąmonės užtemimas negali padaryti didelės įtakos. Galvoti taip – tai tas pats, kas galvoti, kad laikrodžio trinktelėjimas į akmenį gali jam pakenkti, o štai smiltelių pripilimas į laikrodžio mechanizmo vidurį jam nepakenks… Juk pagrindinis impulsas, vedantis žmogų į priekį, yra ne rankų, kojų ar stuburo judinimas, o sąmonės veikla, sąmoningumas. Tam, kad judintume kūną, reikia signalo iš sąmonės, ir jei ji pakitusi dėl kvaišalų, tai išorinius pakitimus (dėl apkvaitimo) pastebime ne iš karto.

Būtent tų mažų pasikeitimų mes ir nepastebime, ypač jei nuolat, po truputį svaiginamės. Pasikeitimai vyksta nepastebimai, po truputį, bet jų pasekmės gali būti nepataisomos. Sąmoningai veiklai reikalingas aiškumas ir minties subtilumas, o ne slopinimas ir trukdymas svaigalų pagalba. Ypatingai pavojingas saikingo svaiginimosi propagavimas, priskiriamas “kultūringai“ visuomenei…

Baisu net pagalvoti, kad vadovaujanti, daranti įtaką visuomenės gyvenimui visuomenės dalis – politikai, tarnautojai, gydytojai, mokytojai, menininkai, literatai – to “saikingo“ propagavimo paveikti, daro savo sprendimus nenormalioje sąmonės būsenoje… Ir atmeskime tuos pasiteisinimus apie “lengvumą, įkvėpimą, darbingumą“ – visa tai niekai, juk niekas nežino, kokių aukštumų pasiektų žmonės, jei jie nesisvaigintų.

Pasaulis būtų kitoks, jei žmonės nuolat būtų aiškios sąmonės būsenoje: savaime atkristų daugybė beprasmiškos ir žalingos veiklos. Tik žmonės su užgesintu sąžinės balsu daro daugybę absurdiškų sprendimų, lemiančių viso pasaulio likimą. Niekada, mano manymu, žmonės negyveno tokiuose akivaizdžiuose prieštaravimuose tarp sąžinės ir poelgių. Tarsi žmonija būtų užstrigusi, tarsi būtų kažkokia išorinė priežastis tapti sąmoningais…

Viena svarbiausių to priežasčių – apkvaitimo būsena, kurioje kvaišalų dėka yra didžioji žmonijos dalis… Išsilaisvinimu iš šios pražūtingos jėgos prasidės nauja epocha žmonijos istorijoje. Žmonės suprato baisią kvaišalų žalą, ir išsilaisvinimas atvers aiškumą: žmonės pradės gyventi santaikoje su sąžine. Ir, kaip visada, prabudimas prasideda nuo šviesuomenės, kai užkrėsta jau visa visuomenė…“

Kas skaito rusiškai, gali paskaityti originalą: Л.Н.Толстой “От чего люди одурманиваются?“ Gilu, išmintinga ir aktualu: juk evoliucionuojame, tobulėjame, todėl pritariu autoriui – turime atsisakyti to, kas mus stabdo pradėti naują epochą. O argumentą “ visais laikais žmonės gėrė“ dėkime giliau į istorijos archyvą, kaip sunkią patirtį…

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Alkoholis (tęsinys)

Daugelyje pasaulio šalių, kurių vadovai supranta pražūtingą alkoholio poveikį, yra įvairių apribojimų alkoholio vartojimui. Tai ir alkoholio skyriaus nebuvimas maisto parduotuvėse, specparduotuvės miesto pakraštyje, kuriose yra nustatytas ribotas laikas pardavimui, ir didelės nuobaudos už alkoholinių gėrimų pardavimą nepilnamečiams, ir galiausiai nemažos jų kainos, ir kvaišalų nebuvimas tam tikru spinduliu tam tikrose zonose: pvz., prie vaikų mokymo ir ugdymo įstaigų.

Vykdoma ne kova su alkoholizmu, kuri, kaip įrodė patirtis, yra beprasmiška, o švietimas ir blaivybės propagavimas, taip pat griežtas įstatymų laikymasis šioje srityje. Kam to reikia? Pirmiausia, mokslininkų įrodyta, kad alkoholis pražūtingai veikia žmogaus reproduktyvias funkcijas. Kuo anksčiau pradedamas gerti alkoholis, tuo pražūtingesnės pasekmės: daugėja apsigimimų, įgimtų ligų. Taigi, kenčia tautos genofondas.

Taip pat daugėja susirgimų, kurie susiję su alkoholio vartojimu, vyksta ir dvasinė bei moralinė degradacija. Blaivybės propagavimas nėra tuščiažodžiavimas – tai rūpestis žmonių ateitimi. Mažoms tautoms tai ypač aktualu. Mokymas “kultūringai“ gerti yra veidmainiškumas tų, kurie iš alkoholio biznio pelnosi. Jei alkoholis pripažintas (dar 1975 metais) narkotine medžiaga, tai gaunasi, kad mus moko būti “kultūringais“ narkomanais?..

Psichoterapeutai teigia, kad jei žmogų iš mažens mokytų gyventi pilnavertį, kūrybišką gyvenimą, jam nekiltų net mintis svaigintis: jis tiesiog neturėtų tokio poreikio.. Pilnaverčiam, laimingam žmogui tiesiog nekiltų mintis nuodytis ir gadinti savo sveikatą.. Kiekvienas geriantis žmogus iš esmės yra nelaimingas, nes nebūdamas apkvaitęs, jis jaučia įtampą – tiek emocinę, tiek fizinę.

Geriančio alkoholį žmogaus gyvenime palengva įvyksta tikslo ir priemonės pakeitimas: iš pradžių alkoholis yra priemonė pasiekti tikslą (atsipalaidavimą, džiaugsmo būseną), o klinikinėse alkoholizmo stadijose alkoholio gėrimas tampa tikslu, ir jo siekiama bet kuriomis priemonėmis. Poreikis svaigintis tampa biologiniu: žmogus gyvena tam, kad gertų..

Kol žmogus gerdamas dar nepraranda intelekto, tai gali tęstis ilgai ir atrodyti solidžiai: brangūs gėrimai, tam tikras kiekis, pasekmių gesinimas – įvairūs preparatai, sportas.. Pasiteisinimai: skanu, sveika, kaip visi.. Dėl dažniausio pasiteisinimo “skanu, patinka gėrimo skonis“: pabandykite, jei mėgstate alų, gerti nealkoholinį alų arba, jei vyną – tai nealkoholinį – jų yra. Negersite? Jei ne, tai tik įrodo, kad alų ar vyną ne dėl skonio geriate, o dėl juose esančio alkoholio..

Geriant alkoholį, nors ir nedideliais kiekiais, bet pastoviai, galiausiai degraduojama ir dvasiškai, susilpnėja žmogaus valia. Ji stipri tik viena kryptimi: išgerti, o visa kita lieka šalia ir ne taip svarbu. Sunkesnėse alkoholizmo stadijose gyvenimas pasidaro primityvus, nors savo tikslui pasiekti (išgerti) alkoholikai pajungia visus sugebėjimus: prašyti, šantažuoti, meluoti, sukelti gailestį, žadėti, apgauti..

Dabar pažiūrėkime filmuką apie išgeriamo per metus alkoholio kiekį kai kuriose šalyse. Lietuvoje jis jau peržengė pavojingas ribas. Taip pat čia parodomas alaus poveikis vyro ir moters organizmui, nes aluje yra moteriško hormono, kuris yra viename iš augalinių alaus komponentų. Vyrams jis suteikia moteriškų kūno ir charakterio savybių (pilvas, aptukimas, kaprizingumas, isteriškumas), o moterims moteriško hormono perteklius sukelia agresiją ir iš to kylančius kūno bei charakterio pokyčius. Pažiūrėkime:

Dabar apie mūsų vaikus. Yra labai daug mokslininkų tyrimų, kaip pražūtingai veikia alkoholis besivystančio vaiko ar paauglio organizmą, smegenų funkcijas ir dvasines savybes. Pradėjęs anksti gerti alkoholį, žmogus užgęsta visomis prasmėmis, dar nė nespėjęs išsiskleisti. Vaikai – mūsų ateitis, ir tai ne skambi frazė. Nuo to, kokie jie bus, kokiais mes juos savo pavyzdžiu išugdysime, priklausys visų mūsų ateitis.

Jie – ateities žmonės, todėl gerbkime juos ir rodykime deramą pavyzdį. Tai, kas yra mūsų kartos ar mūsų tėvų ir senelių karti patirtis, telieka jiems tik kaip pavyzdys – kaip nedera elgtis. Šis filmukas labai taikliai, mano manymu, nusako pagrindinę vaikų siekiamybę: jie nori būti greičiau suaugusiais, jie nori būti tokie, kaip mes, jie mus stebi ir mokosi iš mūsų. Bet susimąstykime – kokį pavyzdį mes jiems rodome ir kokiais suaugusiais (žiūrėdami į mus) jie nori būti?..

Alkoholis

Kodėl žmonės geria alkoholį? Psichologai teigia, kad potraukis alkoholiui yra asmenybės patologija, nes lengviausias būdas pasiekti “laimės“ (euforijos?) būseną, nors ir trumpam, bet be didelių pastangų – išgerti alkoholio. Narkologai ir psichoterapeutai, dirbantys su alkoholikais, įvardina tai psichine liga. Tai nelaimingų, nepatenkintų gyvenimu žmonių liga – jie nežino, kaip kitaip būti laimingais.

Sociologai alkoholio vartojimą vadina socialine liga, nelaime. Visi matome, kokių šiurpių veiksmų padaro apkvaitę žmonės.. Nežiūrint to, daugelis žmonių į tai žiūri lengvabūdiškai ir ramina save, kad geria “kultūringai“. Nėra ir aiškios valstybinės pozicijos šiuo klausimu, išskyrus “kultūringo“ gėrimo propagandą. Žvilgtelėkime ir pamąstykime, kam tokia propaganda skirta.

Alkoholikams tokia propaganda beprasmiška, nes jie visi save laiko “kultūringai“ geriančiais, “kaip visi“.. Saikingai geriantiems tai taip pat beprasmiška, nes jie kaip ir “moka“, bet, nežiūrint to, visada yra ant pavojingos ribos. Taigi – “kultūringo“ gėrimo propaganda yra nukreipta į.. jaunąją kartą, naujus “vartotojus“.. Juos vilioja “kokybiškais“, skaniais, silpnais gėrimais, tokiu būdu jie įtraukdami į geriančių gretas.

Pasaulinė Sveikatos organizacija jau seniai pripažino alkoholį narkotine medžiaga ir nuodu žmogaus organizmui. Alkoholis gali būti naudojamas kaip dezinfekuojanti, užkonservuojanti, tinktūroms tinkama gaminti medžiaga – tik tiek. Įmerkime į alkoholį bet kokią organinę medžiagą – ji toliau nesivystys, jos gyvybė užges. Taip ir mūsų kūnas – nesvarbu, kokiomis dozėmis, bet griaunantis alkoholio poveikis yra visada, kaskart jo pavartojus.

Žmonės pradeda vartoti alkoholį ir dėl žinių trūkumo. Juk nematome, kas vyksta organizme, nors pagirios ar slogi savijauta po vakarėlio – aiškus įrodymas, kad alkoholis yra nuodas mūsų organizmui. Priklausomybė alkoholiui išsivysto labai greitai. Jei neįsivaizduojame laisvalaikio ar šventės be alkoholio (kiekis nesvarbu), tai jau “skambutis“, kad reikia susirūpinti..

Kai žmogus priklausomas nuo alkoholio, jis visais įmanomais būdais teisina savo priklausomybę: “… skanu, atpalaiduoja, visi geria, labai kokybiškas gėrimas, mėgstu gerą vyną, neįsivaizduoju pietų (vakarienės) be tauraus gėrimo, negaliu atsisakyti tokio malonumo, kokybiški gėrimai labai sveika, lengviau bendrauti, ir t.t…“ Ir čia, anot narkologų, jau ir priklausomybė, ir užburtas ratas: kol teisiname savo priklausomybę, tol ji yra ir mus valdo.

Su priklausomybe įgaunamas savotiškas “ramstis“ (alkoholis), dėka kurio pasijuntame stipresni (nors trumpam). Tuo tarpu žmogaus stiprybė – jame pačiame, stiprybės negali suteikti jokie išoriniai “ramsčiai“. Tik nustojus teisinti savo priklausomybę alkoholiui, galima pamatyti ir suvokti tos priklausomybės daromą žalą. Tą pačią akimirką, kai nustojame teisinti priklausomybę, pamatome tiesą, ir tai vienintelis kelias atsikratyti priklausomybės.

Esame per maža tauta, kad iš savo nežinojimo pildytume kišenes tų, kurie lobsta iš žmonių silpnybės. Blaivybės propagavimas – tai raktas mūsų vaikams į šviesią ir kūrybingą ateitį, galimybė kurti sveikas šeimas ir susilaukti sveikų vaikų. Negalime būti tikri, kad žiūrėdami į “kultūringai“ geriančius tėvus (juk ugdome pavyzdžiu) ir alkoholio prieinamumą, vaikai netaps alkoholikais.

Tik propaguodami aukščiausias siekiamybes ir vertybes galime tikėtis iš visuomenės aukštų moralinių savybių. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Pažiūrėkime šiuos antialkoholinio ugdymo filmukus ir pagalvokime, ar tai “tik“ propaganda?.. Jie taip pat pagrįsti moksliniais tyrimais, kuriais visi taip pasitikime. Pamąstykime..