Eksperimentas, įrodantis rūkymo žalą

Kviečiu susimąstyti apie rūkymo žalą. Šis bandymas parodo, kaip tabakas veikia žmogaus organizmą. Kiekviena cigaretė turi 18 mg dervų. Eksperimentui imami 2 blokai cigarečių po 10 pakelių, tai 400 cigarečių. Sukonstruojamas specialus įrenginys, imituojantis rūkymą ir pridegama 1, 2, 10 cigaretė, ir taip iki 400. Matome, kaip vanduo sugėrė dervas ir pasidarė juodas. Toliau šis tirpalas užvirinamas ir išgarinamas.

Iš 400 cigarečių gavosi 7200 mg arba 7,2 g dervų (400×18=7200). Tai mirtinai pavojingi, lipnūs ir kartūs nuodai, turintys dar ir per 400 įvairių cheminių junginių. Todėl nenuostabu, kad rūkantys žmonės suserga plaučių vėžiu. Pagalvokite: ši lipni nuodinga derva vis kaupiasi rūkančiojo plaučiuose kaskart, surūkius cigaretę. Ir organizmui reikalingos papildomos pajėgos tam, kad išsivalytų nuo nuodų. Nepamirškime, kad rūkymas pavojingas ir aplinkiniams – tai vadinama pasyviu rūkymu.

Verčia susimąstyti, tiesa?

Reklama

Tai privalu žinoti kiekvienam

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.

Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją. Todėl narkologai skeptiškai vertina „kultūringumo“ koncepciją alkoholio vartojime – tai pavojingas tikimybių žaidimas su narkotine medžiaga. Kiekvienas žmogus, sistemingai vartojantis alkoholį, rizikuoja tapti prasigėrusiu alkoholiku.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrižęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną. Priminsime, kad nepavojingų žmogaus organizmui alkoholio dozių nėra.

Pirmoji stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu.

Tai jau dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau.

Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje (jei iki to laiko dar neprarasta). Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas.

Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė. Šioje stadijoje bandoma mesti gerti alkoholį arba metama dažnai, nes nuo tokio gyvenimo būdo jaučiamas didelis nuovargis, be to, ir sveikata pradeda rimtai šlubuoti.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos ir mokesčio už palaidumą stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

Tai jau ne mėgėjas ir ne „profesionalas“, tai degraduojanti arba degradavusi būtybė visomis prasmėmis – pragertas gyvenimas ir sveikata. Kaip bepasirodytų keista, bet šioje stadijoje kartais metama gerti – dažniausiai jau garbiame amžiuje arba prispaudus ligai, kurią sukėlė alkoholio vartojimas.

Štai tokios pagrindinės alkoholizmo stadijos ir požymiai, pagal kuriuos jos nustatomos. Yra dar ir buitinių terminų, kuriais žmonės klaidinami. Tai vadinami girtuokliai ar buitinė girtuoklystė. Kas tai yra – neaišku, nes, be abejo, girtuoklis ir yra alkoholikas. Apibrėžimas „alkoholikas“ taikomas įvardinti geriančiam alkoholį žmogui, lygiai taip pat kaip rūkorius – rūkančiam. Tai ne kiekybinis apibrėžimas (kiek geriama), tai veiksmo atlikimo įvardinimas: alkoholikas – geriantis alkoholį žmogus.

Todėl bandymas kažkaip pagražinti ar sukultūrinti šį veiksmą yra savęs apgaudinėjimas. Alkoholizmas yra liga, ir jei jūs pradėjote vartoti alkoholį, reiškia, jūs rizikuojate susirgti visomis, dėsningai viena po kitos sekančiomis ligos stadijomis. Ar verta taip rizikuoti – spręskite patys.

(Pagal gydytojo narkologo A. V. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)

Simboliai, ritualai ir alkoholis

Daugelis mūsų esame girdėję apie tai, kad nustojusiam vartoti alkoholį žmogui lengviau pradėti blaivų gyvenimą, jei iš jo aplinkos pašalinti su alkoholiu susiję atributai – stikliukai, alkoholio buteliai, o šventės būtų rengiamos be alkoholio. Tam yra paaiškinimas: tam tikri daiktai ir ritualai ir su jais susijusios nuotaikos valdo žmogų ir provokuoja jį įprastiems (susijusiems su tais daiktais ir ritualais) veiksmams.

Šį ryšį pirmasis pastebėjo norvegų psichoterapeutas Hansas Olafas Fekjaeras (H.O.Fekiiaer). Jis daugelį metų dirbo su alkoholikais ir ieškojo priežasčių – kodėl žmonės vartoja alkoholį ir kodėl jie įsitikinę, kad tai yra gerai. Jis padarė išvadą, kad viena iš priežasčių yra simboliai ir ritualai, kurie mūsų gyvenime turi didžiulę reikšmę. Per simbolius galima sukelti tam tikras emocijas ir nuotaikas – jie pradeda veikti juos pamačius, taip pat gali paveikti kvapai ir skoniai.

Simbolių ir ritualų mūsų gyvenime labai daug, be to, su jais susijusios asociacijos dažnai neturi nieko bendro su realybe. Simboliai ir ritualai sukuria tokią nuotaiką ir tokį požiūrį, kokį mums įskiepijo mūsų aplinka. Pavyzdžiui, daugeliui eglė asocijuojasi su Naujaisiais metais, nors objektyviai ji su tuo jokio ryšio neturi. Tą patį galima pasakyti ir apie šampaną. Arba degančios žvakės žiemos vakarą padaro jaukiu, o sekmadieniniai pietūs sukuria nekasdieninę atmosferą, ir taip toliau.

Taip ir alkoholis per simbolius ir ritualus mūsų pasąmonėje susiejamas su šventine nuotaika: nuo mažens mes matome šventes su alkoholiu. Jaudinantis pasiruošimas ir pakili nuotaika, kambario puošimas, stalo dengimas, valgių ruošimas, kepinių kvapai ir alkoholio buteliai ant šventinio stalo. Tokiu būdu sukuriami ryšiai ir savybės, kurie neturi nieko bendro su alkoholiu – jis susiejamas su švente, draugais ir bendravimu.

Žmonėms, kurie yra išugdyti tokiais ritualais ir simboliais, tai atrodo natūralu, teisinga ir logiška, nes malonu praleisti laiką su simboliu, kuris susietas su geru laiko praleidimu ir švente. Tokie psichologiniai poveikiai įsitvirtina per vaizdus, kvapus ir skonį. Niekaip kitaip, teigė H.O.Fekjaeras, negalima paaiškinti intoksikanto (alkoholio) pomėgio: jau vien pamačius alkoholio butelį, jis automatiškai susiejamas su pakilia nuotaika ir švente.

Dažniausia alkoholinių simbolių funkcija yra signalas, nulemiantis ribą tarp kasdienybės ir trokštamo poilsio. Jie tarsi apibrėžia situaciją: „tuoj aš atsipalaiduosiu ir gerai pailsėsiu“. Tai sąlygota ir tuo, kad alkoholis yra kliūtis bet kokiems naudingiems darbams. Pavyzdžiui, išgėręs alkoholio, žmogus priima sprendimą: „šiandien jau pabaigsiu darbą, noriu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką“. Tarsi alkoholis patvirtintų, kad prasideda poilsis.

Dauguma vartoja alkoholį būtent dėl simbolinių tikslų: dėl šventinės nuotaikos, jaunimas – dėl noro atrodyti suaugusiu, dėl alkoholio susiejimo su malonumu ir atsipalaidavimu. Geriantis alkoholį žmogus tarsi simbolizuoja laisvumą, atsipalaidavimą, požiūrių platumą ir nepriklausomybę. Dėl tokio tampraus susiejimo su ritualais ir simboliais alkoholio vartotojai turi vieną bendrą bruožą – neigia alkoholio kenksmingumą ir žalojantį poveikį sveikatai. Taip yra todėl, kad tai, kas jiems atrodo gerai, yra susiję su daugybe išorinių „patvirtinimų“ – simbolių ir ritualų.

Žmonės yra socialios būtybės, todėl juos vienija bendra veikla. Tam tikrų ritualų atlikimas ir simbolių panaudojimas sukuria bendros veiklos ir bendrumo jausmą. Alkoholis šiuo atveju – tam tikro būrelio draugų simbolinė vertybė ir raktas į tam tikrą grupę ar kompaniją. Dažnai simboliai su snobišku turiniu, pvz., „geri“ alkoholiniai gėrimai, vartojami, norint atitikti tam tikrą „aukštuomenės“ ar „žvaigždžių“ gyvenimo stilių.

Kad suprastume, kaip stipriai veikia sukurti simboliai ir ritualai, pažiūrėkime į kitą sritį – nelegalius narkotikus. Kadangi visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į narkotikus, tai dauguma žmonių į juos žiūri neigiamai – kaip į savotišką blogio simbolį. Tuo tarpu į alkoholį, nors jis ir yra pripažintas narkotiku, bet yra legalus – dėl susiejimo su teigiamais ritualais ir simboliais – dauguma visuomenės žiūri kaip į teigiamą reiškinį.

Tokia realybė ir sunku tai paneigti. Todėl mitų apie intoksikantą (alkoholį) griovimą reikėtų pradėti nuo alkoholinių ritualų ir simbolių griovimo. H.O.Fekjaeras teigia, kad ir alkoholikai, ir blaivininkai nepakankamai vertina jų poveikį. Kol gyvuos alkoholiniai ritualai ir simboliai, tol vis pasipildys alkoholio garbintojų gretos – tai neatsiejami dalykai, tai dėsnis.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Vydūnas apie blaivybę

Visais laikais Lietuvos šviesuomenė rūpinosi tautos dora ir sveikata. Girtavimas nėra nauja problema, tik mūsų laikais ji ypač išbujojo. Vydūnas, visą savo gyvenimą skyręs tautos dvasios žadinimui, alkoholį vadino pragaištingiausiu žmonijos priešu. Žvilgtelėkime, ką jis rašė apie šią žalingą priklausomybę, apie jos poveikį žmogui ir jo sprendimams bei elgesiui:

„… Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas tol, kol žymesnieji tautos žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas žmogus, kurs girtauja, užimti valdžioje nors tik ir paprasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekuomet alkoholio vartoti. Valdžios žmonės turėtų būti visuomet blaivūs ir nepajudinami. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu žmogumi negalima niekuomet pasitikėti.

… Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš tautos gyvenimo išrauti… Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus žmogaus. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju.

… Leisdama smuklininkams varyti savo darbą, valdžia leidžia tautą naikinti… Belieka tik stebėtis galingųjų ir turtingųjų abejingumu alkoholio aukoms ir savo tautai. Alkoholis būtų pašalintas, jeigu visi žmonės būtų tiek sąmoningi, kad nebesisvaigintų alkoholiu, kad suprastų, jog alkoholio gėrimas yra žemo, blogo žmogaus smaguriavimas… Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas gal geras. Bet per maža gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja.

… Girtuoklį, vagį ir kitus nenaudėlius tegalima gerinti jiems duodant kitaip gilesnę gyvybę pajausti, jiems aukštesnius, žmogiškesnius jausmus sužadinant. Visai kitas bus dalykas, kad žmonės pradės ko kito, žmoniškesnio norėti. Aukštesnioji, žmoniškesnioji mūsų gyvybė turi būti kaip saulė, kurios link linksta augmenys… Tik blaivioms tautoms aušta laiminga ateitis. Tik tokios žengia žmoniškumo taku. Vadinasi, jos auga visaip, pasiekia kas dieną daugiau žmogaus garbingumo. Kitaip sakant – jos žengia kultūros žingsniais aukštyn.

… Lietuvių tauta yra maža. Jai itin reikalinga eiti su Kūrybos žengimu. Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas sužadinti mūsuose aukščiausias žmoniškumo galias. Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė, į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą… Kas savyje neturi santaros arba doros, tas, laikui praėjus, griūva… Kiekvienas tikras statymas prasideda dvasiško gyvenimo skyriuje.. Jam pasišvęsdamas, žmogus kvėpuoja amžina gyvybe. Bet tai tėra galima tam žmogui, kurs žengia aukščiausios kultūros taku. Jis tada ir nebekovoja su alkoholiu. Jis užgesina iš lengvo žmonių geidulius savo šviesiu paveikslu…“

Galima tik pritarti Vydūnui, kad aukščiausi idealai gimdo ir aukščiausius siekius. Gilios, verčiančios susimąstyti mintys ir priminimas iš praeities – turime tęsti mūsų šviesuolių pradėtus darbus… Kaip manote?

(Ištraukos iš įvairių Vydūno straipsnių ir raštų.)

Dažniausiai narkologui užduodami klausimai

1.Kaip išmokti saikingai gerti?
Niekaip. Jei kartą praradote kontrolę, jos negrąžinsite. „Nemokėjimas“ gerti – ne silpnavališkumas, o cheminė priklausomybė. Beveik kiekvienas geriantysis svajoja grįžti prie „normalaus“ gėrimo. Kuo tai baigiasi – visi žinome. Norite gyventi pilnavertį gyvenimą – principingai nuspręskite daugiau negerti nei lašo. Tai vienintelis realus kelias iš alkoholinės aklavietės.

2. Alkoholizmas – liga ar pasileidimas?
Ir viena, ir kita. Bet jei pasakyčiau, kad alkoholizmas – gyvenimo būdas, tai toks pasakymas taip pat būtų teisingas.

3. Ar tikrai alkoholis naudingas saikingomis dozėmis?
Tai visiška nesąmonė, kuri yra skleidžiama diletantų, o kartais ir gydytojų, kurie neturi jokio supratimo apie narkologiją. Naudingos daržovės ir vaisiai, mankšta ir grynas oras, o alkoholis bet kokiomis dozėmis išlieka narkotiku.

4. Ar yra vadinamas alaus alkoholizmas?
Žinoma, yra. Alkoholizmas ir yra alkoholizmas, ir visai nesvarbu, kokiu alkoholiniu gėrimu žmogus varo save į pražūtį.

5. Ar antialkoholinis gydymas pavojingas?
Laikykitės gydytojo rekomendacijų, ir bet kuris antialkoholinis gydymas bus absoliučiai nepavojingas. Pavojinga gerti, o sveiko gyvenimo būdas dar niekam nepakenkė.

6. Ar galima išgydyti žmogų nuo alkoholizmo be jo žinios?
Negaiškite veltui laiko ir lėšų. Viltį pasveikti suteikia tik nuoširdus pačio geriančiojo noras ir jo asmeninės pastangos pakeisti gyvenimo būdą.

7. Jei aš negersiu porą metų, tai ar galėsiu paskui gerti „kaip visi“?
Ne ir dar kartą ne. Yra įrodyta, kad po ilgų pertraukų „atitrūkimai“ kartais būna dar stipresni, nei prieš tai.

8. Ar galima po antialkoholinio gydymo gerti bealkoholinį alų?
Vadinamas „bealkoholinis“ alus – labai pavojingas gėrimas, galintis padaryti organizmui nepataisomą žalą (nes vis vien yra alkoholio pakaitalas). Todėl neieškokite nuotykių ant savo galvos.

9. Ar alkoholizmas paveldimas?
Ne, bet perduodamas polinkis. Todėl, jei, nelaimei, gyvenate su geriančiu vyru, būkite ypač atidi savo vaikams. Nuo ankstyvos vaikystės skiepykite jiems neigiamą požiūrį į alkoholį, būkite tame nuosekli ir būtinai rodykite asmeninį blaivybės pavyzdį. Vaikai labai jautrūs dvejopiems standartams. Dėl vaikų tikrai verta pilnai atsisakyti alkoholio, tuomet ir iš jų galima tikėtis to paties.

10. O jūs, daktare, ar geriate?
Asmeniškai aš negeriu apskritai ir niekada tuo nesižavėjau. Tai mano pozicija. Atsakau, kaip visada, nuoširdžiai. Nors reklamos sumetimais galėčiau sakyti, kad išsigydžiau prieš 20 metų ir žinau, kad tai įmanoma iš asmeninės patirties. Bet taip nėra.

11. Kaip vėl „nenutrūkti“ ir nepradėti gerti?
Atsiminkite, kad pasveikti padeda tik gyvenimas be alkoholio – absoliuti blaivybė. O po „nutrūkimo“ pasveikimas darosi vis sunkesnis, nes pradėti reikia vėl nuo nulio.

12. Kaip įkalbėti vyrą gydytis nuo alkoholizmo?
Jei galėčiau atsakyti į šitą klausimą, tai greičiausiai gaučiau Nobelio premiją. Ši problema sudėtinga – juk būtina, kad besigydantis žmogus persismelktų nuoširdžiu noru pasveikti ir mintimis apie blaivybę kaip apie vienintelį optimalų gyvenimo būdą.

(Iš gydytojo narkologo A.V.Melnikovo knygos „Alkoholizmas“, vertė ruvi.lt)

Blaivybė (video)

Blaivybė yra sveikatos pagrindas. Akademikas F.Uglovas labai teisingai pastebėjo – jei rūkome ar geriame, visos kitos gyvenimo tobulinimo rekomendacijos neturi prasmės. Mūsų šviesuolis Vydūnas taip pat įvardino alkoholį kaip didžiausią dvasinio augimo stabdį, jis teigė, kad tik blaivi tauta gali sukurti laimingą ateitį.

Šio filmuko pavadinimas “Vaikai – geriausias visuomenės sveikatos rodiklis“. Vaikų prašoma parodyti, kaip atrodo girtas žmogus ir pažiūrėkime, ką jie rodo – jie atkartoja tai, ką mato savo gyvenime. Juk jei nematytų, tai tiesiog nesuprastų, kas yra tas girtas žmogus, tiesa? Tiesiog pagalvokime, kokį pavyzdį rodome ir kurkime sveiką visuomenę, tuomet ir mūsų vaikai seks kitokiu pavyzdžiu.

Ir dar vienas filmukas apie blaivybės trenerį. Tai įsivaizduojamas personažas, nes tokiu treneriu galime tapti tik patys sau. Čia pabrėžiama, kad žmogus nėra kaltas ar blogas, kad įsitraukia į priklausomybę, bet kelias iš jos prasideda tik asmeniniu apsisprendimu. Blaivybė turi būti sąmoninga ir motyvuota. Visada prisiminkime, kad viskas yra mūsų valioje, tereikia noro – tuomet sėkmė garantuota.

Apie blaivybę

Dažniausiai blaivybę siejame su sektantais, keistuoliais, ligoniais, kraštutinumais, religiniais fanatikais – kažkodėl su viskuo, kas neigiama. Ar pagalvojote, kodėl? Žinoma, todėl, kad dauguma taip mano.. Juk esame stipriai gerianti tauta, pagal pripažintas tarptautines normas vis labiau klimpstanti į alkoholizmą. Reiškia, geriančių žmonių yra dauguma ir dėl šios priežasties į negeriančią mažumą žiūrima kaip į keistą reiškinį.

Laimei, gyvename informacinės gausos laikais, ir apie alkoholį šiai dienai yra padarytos aiškios išvados. Jos yra pagrįstos įvairių šalių mokslininkų tyrimais ir patvirtintos Pasaulinės Sveikatos Organizacijos dar 1975 metais: alkoholis yra narkotikas, žalojantis sveikatą. Yra ir išgeriamo gryno alkoholio (spirito) apskaičiavimo formulės, kuriomis remiantis, sprendžiama apie šalies alkoholizacijos lygį.

Tie skaičiavimai tokie: iki 3 litrų išgeriamo per metus gryno alkoholio gyventojui yra žemas rodiklis; 4-5 litrai – vidutinis; 6-7 litrai – aukštas. Jei yra išgeriama per metus virš 8 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui, tai yra katastrofinis rodiklis – prasideda moralinis nuosmukis, pablogėja žmonių sveikata, ardomas tautos genofondas. Pernai šis Lietuvos rodiklis buvo 11 litrų vienam gyventojui. Tai yra 55 buteliai degtinės žmogui į metus, 4 asmenų šeimai – 220 butelių degtinės į metus.

Tokia statistika, skaičiai nemalonūs. Ir ne dėl to, kad turime jau ir girtuoklių šlovę, bet dėl to, kad esame per maža tauta, kad taip lengvabūdiškai save naikintume. Prisiminkime Amerikos indėnų istoriją – nuo alkoholio per keliasdešimt metų išmirė milijonai žmonių.. Todėl, manau, pats laikas prisiminti blaivybę – mūsų visų prigimtinę, normalią būseną. Civilizuotoje visuomenėje gyvenimo norma yra blaivybė, o alkoholio, kuris yra pripažintas narkotiku, vartojimas – nukrypimas nuo normos.

Blaivybė yra apibrėžiama kaip natūrali prigimtinė žmogaus būsena ir visiška nepriklausomybė nuo bet kokių kvaišalų ir laisvė nuo faktinių apsinuodijimų dėl jų. Tai gyvenimas aiškia sąmone, maksimalus žmogaus, šeimos ir visuomenės kūrybingumas. Visi vadiname alkoholio vartojimą žalingu įpročiu, bet ar susimąstome apie jo daromą žalą? Mes gimstame blaivūs, ir net mintis nekyla duoti mažam vaikui alkoholio – visi žinome, kad tai pavojinga gyvybei.

Kas gi nutinka toliau? Ar mes tampame atsparesni, ar mūsų kūno sudėtis pasikeičia suaugus? O toliau, kaip teigia psichologija, mes pradedame vykdyti programuojančių sistemų įskiepytus šablonus. Pats pirmasis – socialinis programavimas prasideda nuo mažens šeimoje. Psichologai teigia, kad 70-80% vaikystės įspūdžių ir įpročių įtakoja suaugusiųjų žmonių gyvenimą. Giliausiai įsirėžia būtent elgesio (o ne žodinių pamokymų) pavyzdžiai.

Dauguma iš mūsų augo šeimose, kur per šventes buvo geriamas alkoholis (kiekis nesvarbus), blaivybės pavyzdį retas matėme. O dabar prisiminkime, kad esame lengvai programuojamos būtybės, ir programa ar elgesio šablonas (net jei jis neigiamas) geriausiai įsirašo tuomet, kai susiejamas su kažkuo teigiamu. Šiuo atveju – alkoholis su švente ir mylimais tėvais. Štai taip esame užprogramuojami alkoholio vartojimui.

Toliau šį programavimą papildo kitos sistemos, tarp kurių įtakingiausios informavimo priemonės, skiepijančios “kultūringo“ gėrimo ir saikingumo teorijas. “Kultūringas“ gėrimas yra apskritai absurdiškas nesusiejamų sąvokų derinys, kuris naudojamas sąmoningai – tam, kad susieti neigiamą su teigiamu ir taip padaryti poveikį. Kultūra reiškia ugdymą, lavinimą, vystymą ir kūrybą panaudojant dvasines ir materialines vertybes. Šis žodis nesiejamas su žodžiais, turinčiais neigiamą prasmę. Juk neįmanomas kultūringas chuliganizmas ar kultūringa vagystė ar kyšininkavimas – taip pat negali būti ir kultūringo žalingo įpročio.

Žmonės, nesuvokiantys programuojančio poveikio, prilygsta marionetėms, nes polinkiai ir norai jiems įperšami taip, kad galiausiai žmogus juos priima kaip savus, nors jie jam ir kenkia. Saiko matas alkoholiui – narkotinei medžiagai – taip pat nėra taikomas dėl dviejų priežasčių: 1. Prie narkotinės medžiagos labai greitai priprantama – išsivysto priklausomybė. 2. Vartojant alkoholį tam, kad būtų pasiektas tas pats efektas, reikia vis didesnių dozių.

Mažai kas žino, kokios yra alkoholizmo stadijos ir kada galima laikyti save laisvu nuo šios priklausomybės. Nustatyta, kad nekenksmingų alkoholio dozių nėra: net epizodiniai išgėrimai gali atvesti į alkoholinę priklausomybę. Alkoholis turi akumuliatyvinę savybę, t.y., savybę kauptis organizme. Jis gali būti šalinamas (priklausomai nuo išgerto kiekio) nuo 8 iki 20 ir daugiau dienų. Jei neišlaikomas toks blaivybės intervalas ir geriama toliau, vyksta chroniška organizmo intoksikacija.

Alkoholiniu apsvaigimu vadinamas apsinuodijimas etanoliu, ryškiausias požymis – smegenų hipoksija (deguonies trūkumas), apsinuodijimo stiprumas priklauso nuo išgerto kiekio ir etanolio koncentracijos kraujyje. Alkoholizmas yra procesas, ir jei pirmosios dvi stadijos praeina nepastebimai, tai paskutinė sugriauna ir kūną, ir dvasią, ir šie procesai dažnai yra negrįžtami.

Todėl jei neįsivaizduojame savo gyvenimo be alkoholio, susimąstykime. Mes esame įtikinti, kad tik pažengęs alkoholikas turi problemų dėl alkoholio. Tiesa yra tokia, kad kiekvienas, pasiekęs paskutinę alkoholizmo stadiją, savo kelią pradeda nuo pirmųjų stadijų. Skiriasi tik laikas, per kurį pasiekiamos stadijos, kai žmogus be alkoholio neįsivaizduoja savo gyvenimo. Lengvabūdiškas požiūris į alkoholį yra pavojingas, o riba tarp įpročio ir priklausomybės nepastebima.

Nepamirškime, kad alkoholis žaloja ne tik smegenis, bet ir visą organizmą – nėra nei vieno organo, kuriam nekenktų alkoholis, nes tai yra toksinas. Džiugina kitos medikų išvados: nustojus gerti alkoholį, sveikata ir savijauta gana greitai pagerėja, nes mūsų organizmas yra atsistatanti sistema. Žinoma, jei nepažengta per toli, bet tokiu atveju jau ir nesustojama.

Saugokime save ir savo artimuosius ir prisiminkime: jei teisiname savo gėrimą, jei negalime gyventi be alkoholio, reiškia, esame priklausomi nuo jo – tai priežastis susimąstyti apie savo gyvenimo būdą. Ir nepamirškime, kad girtavimas – ne tik alkoholio vartojimas (bet kokiomis dozėmis), bet ir alkoholio propagavimas aplinkiniams, jaunajai kartai.

Tuo tarpu blaivybė – ne tik gyvenimas natūraliai, pagal prigimtį, bet ir blaivaus gyvenimo pavyzdys aplinkiniams ir jaunajai kartai. Pakanka atmesti primestą šabloną apie alkoholį, ir suvokiame visą jo absurdiškumą. Kviečiu susimąstyti apie blaivybę be išankstinių nuostatų – juk esame tokia maža tauta, atlaikiusi didžiulius istorinius išbandymus ir išlikusi, nežiūrint į nieką. Pažiūrėkime dar kartą į statistiką ir tiesiog pagalvokime – ne tik apie save, bet ir apie Lietuvos ateitį..

(Rėmiausi duomenimis iš monografijos “Sobriologija“)