Kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo arba yra žmonės, kuriems linkime labos nakties, net jei jie mūsų negirdi… Žmonės, apie kuriuos pagalvojame, vos pramerkę ryte akis…
Net jei jų dabar nėra šalia, jie visada su mumis, todėl kad jie – mūsų širdyje. Ir mes šypsomės, galvodami apie juos ir tikime, kad mūsų vidinė šviesa, kurią jiems siunčiame, būtinai juos pasieks.
Kartais jie labai tolimi, bet – tokie be galo mums artimi… Ir mes visada taip laukiame susitikimo su jais, taip norime juos pamatyti ir apkabinti…
Taip gera išgirsti jų tokį mielą širdžiai balsą: “Labas, tai aš!“ Ir net jei matomės labai retai, susitikę bendraujame betarpiškai, lyg būtume vakar išsiskyrę.
Artimos sielos, draugai, mylimi žmonės, savi žmonės – įvairiai juos vadiname. Juos mylime, jų pasiilgstame, už juos meldžiamės, linkime jiems gero…
Jie visada, visada su mumis – mūsų kasdienybėje ar kelionėse, mūsų prisiminimuose ar mintyse…
Nes jie – mūsų širdyje…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
Oh, kaip pasiilgau jusu, mano artimos sielos…
PatinkaPatinka
Taip, miela Jone, ir aš pasiilgstu… Bet kaip vis dėl to gera žinoti, kad artimos sielos yra šiame pasaulyje… net jei tie žmonės toli 🙂 …
PatinkaPatinka