Tai žiema…

Žiema. Laikas prisiminti viską, kas buvo šilčiausia per visus metus. Saugoti savyje tą švelnumą, jaukų lėtumą, brandinti gerumą.

Daugiau tylėti, nei kalbėti, daugiau stebėti, nei veikti kažką naujo. Pačiam daugiau klausyti ir matyti.

Pastebėti savo artimuose žmonėse tai, į ką anksčiau nekreipei dėmesio – kaip šukuoja plaukus, kaip užsiriša šaliką, kiek visko pasipila iš jų kišenių, kai jie siekia raktų. Kaip ryškiai iš jų sklinda širdies šviesa ir šiluma. Ties kuo sulaiko savo žvilgsnį. Kam ruošia šiltą arbatą ir kam kuria pasakas.  

Ir nėra tinkamesnio laiko liautis ieškoti atskaitos taško ir pradėti tiesiog būti. Nebijok. Tu gyvas ir jautrus, todėl logiška, kad žiema, kuri atneša šaltį, o ne gyvybę, tave baugina.

Bet tuo žmogus ir skiriasi nuo, pavyzdžiui, persiko kauliuko: jam nereikia laukti, kol pasibaigs šaltis, žmogus pats sugeba generuoti šilumą ir šviesą.

Tu sugebi generuoti šilumą ir šviesą – tiesiog pajusk tai…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

2 mintys apie „Tai žiema…“

  1. Su tuo tylėjimu labai sunku. Kai tik atsirandu prie žmogaus, viską išsipasakoju… paskui gailiuosi. Neišeina savęs kontroliuoti.

    Patinka

    1. Sveiki!

      Na, o kaip gi be bendravimo, tai normalu. Žmogui reikia išsikalbėti, pasikalbėti, išsipasakoti, bet kartais ir patylėti naudinga, viskam savo laikas 🙂 ..

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: