Kaip įdomiai viskas sutvarkyta.
Ateiname į šį pasaulį, ir nieko neprisimename. Mokomės gyventi, tarsi ir nebūtume anksčiau gyvenę.
Ieškome giminingų sielų, tarsi anksčiau jų nebūtume pažinoję. Įdėmiai žiūrime į akis, bandome pajusti pažįstamą kvapą. Atpažinti iš žodžių, iš balso, širdies plakimo.
Klystame, ir vėl klystame. Suklumpame. Pakylame. Sudūžtame į smulkiausius gabalėlius ir vėl susirenkame jau į truputį kitokį žmogų, nors ir su ta pačia vidine ašimi, su tuo pačiu Sielos branduoliu.
Ir tęsiame toliau savo žemiškąją kelionę.
Su kiekvienu žingsniu mūsų žvilgsnis vis akylesnis. Širdis vis jautresnė. O Sielos kompasas vis tikslesnis.
Iš pradžių mes atrandame, prisimename save. Ir tada kaipmat mus prisimena, atskrenda pas mus į Šviesą giminingos sielos. Ir mes švenčiame susijungimą.
O jei jau labai pasiseks, tuomet sutiksime tą, ko niekada nebuvome pamiršę. Bet prisiminti galima tik maksimaliai prisiartinus prie savo Dieviškosios esmės.
Tikiu, kad vieną dieną mes atpažinsime vieni kitus. Dar būdami čia.
Na, o jei ne, tuomet susitiksime, kaip įprasta – Namuose.
Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Tikiu ir linkiu, kad viena diena mes atpazinsime vieni kitus. Ir butinai susitiksime Namuose, net jeigu likimas ir nubloske mus i skirtingus pasaulio kampelius…
Aciu, Ruta!
PatinkaPatinka
Labas, miela Jone 🙂 !
Labai norėtųsi būnant čia padaryti viską, ką galime ir kas nuo mūsų priklauso, kad čia būtų gerovė, šviesa, vienybė, kad nors mūsų artimiausioje aplinkoje būtų harmonija. O kas bus Namuose – pamatysime jau ten 🙂 ..
PatinkaPatinka