Kartais įprantama gyventi saulės šviesoje. Žinoti, kad ji yra, ji visada sušildys, visada švies. Kaip saulėgrąža, priklausai nuo jos, sieki jos spindulių, sušyli, nusiramini, nutyli. Viskas tvarkoje.
Bet kas, jei saulę netikėtai užgožia debesys? Štai vieną, antrą dieną nėra taip laukiamos šviesos, nėra įprasto šilumos glėbio, nėra orientyro. Taip praeina savaitė, antra, trečia. Debesys, debesys, vėjas, lietus, tamsu, apsiniaukę – ko tik nėra. O tu – saulėgrąža, Šviesos vaikas. Ir kas belieka? Nuleisti savo galvą, žiūrėti žemyn, verkti rasos ašaromis, lenktis nuo vėjo gūsių ir laukti: nedaug tetrūksta, kad palūžtum?
O saulė pro debesis sako kiekvienam savo vaikui: “Tu – ne tik saulėgrąža, tu – saulutė. Dabar atėjo laikas mokytis naujų įgūdžių, naujos išraiškos: sukaupta vidine šviesa dalintis su kitais“.
Pažvelk aplink, pažiūrėk į saulėgrąžų lauką. Yra saulė – jos gręžiasi į ją, lenkia galvas į jos pusę, godžiai sugeria visatos meilę.
O apsiniaukusiomis, lietingomis, pilkomis dienomis šios mažos saulutės atsigręžia viena į kitą ir keičiasi sukaupta šiluma ir šviesa. Taip ir gyvena, išgyvena, nes yra vieningos. Ne vien savimi rūpinasi, bet jungiasi į bendros tarpusavio gerovės procesą.
Taip ir mes. Kartais saulės nėra. Ne todėl, kad jai kažkas nepatinka, o todėl, kad ji – kaip išmintinga motina – nori, kad mes atvertume dar vieną savo vidinės jėgos paslaptį. Išmoktume gyventi širdimi.
Atsigręžėme vienas į kitą veidu, daliname vienas kitam sielos šviesą, dovanojame šiltą žodį, padrąsinančią šypseną, širdingą apkabinimą, palaikymą, patikimą pagalbą. Ir tapome saulute. Saulutėmis. Sulaukėme, kada vėl bus šviesu Žemėje. Reiškia, išmokome.
Linkiu visiems laimės!
Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 