Kaip svarbu tai prisiminti…

Kiekvienas iš mūsų bet kurią akimirką gali tapti tuo paskutiniu lašu, kuris perpildo taurę.

Tik klausimas – kokią.

Pykčio, neapykantos, melo taurę, ar – meilės, švelnumo, gerumo taurę?

Žinoma, mes negalime numatyti visų gyvenimo aplinkybių.

Tačiau apie tai reikia bent jau prisiminti… Kokią taurę pildome?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Virsmas

Žmogiškumas. Tai, kas dabar atsiveria ir išryškėja. Gyvenimo vertingumas. Vertingumas būti žmogumi.

Žmogaus kilnumas. Nenusisukti, nevengti. Žiūrėti. Matyti. Jausti. Matyti vienas kitą.

Pajusti. Ištiestos rankos arba šimtų kilometrų atstumu. Jausti tai, kas atsiveria ir sklinda iš širdies į širdį. Meilė. Palaikymas. Dėmesys.

Matyti aiškiai. Per štormus ir chaosą. Tai, kas užgimsta. Gyvybė. Gyvas daigas. Stiprėja, kaupia jėgas.

Deimantas, kuris virsta briliantu. Įgaudamas idealias briaunas. Tyras, kaip ašara.

Didelės jėgos atiduotos už šį virsmą. Už transformaciją. Didžiulės. Didingo žmogaus užgimimas ir pasireiškimas.

Kūrėjas ne “kažkur ten“. Jis ne nuošalyje ir ne “aukščiau visko“. Kūrėjas šalia, tiesiog čia ir dabar.

Šiose akyse. Šioje mylinčioje širdyje. Šioje ištiestoje pagalbos rankoje. Žmogaus žmogui. Tautos tautai.

Per visus iliuzijų ir melo sluoksnius prasiveržia meilė. Pastatydama viską į savo vietas. Įvesdama tvarką. Atverdama melą, apgaulę. Viską, kas buvo nutylima, nuslėpta, iškreipta.

Visa tai išryškėja.

Bangos plūsta ir nuslūgsta, plūsta ir nuslūgsta. Atverdamos ir nuplaudamos visą melą, griaudamos viską, kas netikra.

Sunku… Žinau. Matau, jaučiu, išgyvenu.

Bet mes tai įveiksime. Jau įveikiame.

Viskas pagal jėgas 🙂 .

Padėka autorei! Pagal A. Gusak esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tik Meilė viską ištaiso

Žmona sako vyrui: “Nemėtyk kojinių kur papuola namuose.“ Jis sako: “Aha“, ir vis vien išmėto. Keista, ar ne? O žmonai apmaudu, ji pasijuto ignoruojama, jai atrodo, kad jos nemyli, nežiūrint į tai, kiek ji visko daro šeimai.

O kadangi taip nutinka ne pirmą kartą, ji pajunta bejėgiškumą ir apmaudą, kurie sukelia vidinę įtampą ir pyktį, ir tokia būsena balansuoja tarp minčių apie skyrybas ir konflikto proveržio.

O vyras nesupranta – na, pamiršo jis porą kartų padėti kojines prie skalbinių, bet gi nepiktybiškai, o automatiškai, nes labai skubėjo užsiimti savo darbais. Ir jokių piktų kėslų, kam gi taip iš karto – nemyli, skyrybos?..

Ir štai būtent šią akimirką, kai visiems taip skaudu ir apmaudu, reikia bandyti išsiaiškinti – kodėl taip elgiamės, ir iš kur tokios emocijos ir būsenos. Tuomet dar galima sustoti, tuomet ne viskas prarasta.

Tiesiog atsisėsti ir ramiai pasikalbėti apie savo jausmus. Įsivaizduoti save sutuoktinio vietoje – kaip jis jaučiasi šioje situacijoje? Paklausti, kokie jo jausmai ir papasakoti jam apie savo jausmus.

Ir išaiškės, kad žmona visai nenori skirtis, bet nori, kad vyras ją apkabintų ir pasakytų šiltus žodžius. O ir vyras nenori mėtyti savo kojinių kur papuola, bet jam reikia pagalbos, kad pakeistų šį savo įprotį – ir tai daug lengviau padaryti, kai vyras pagaliau supranta, ką jaučia žmona, kai pamato kojines ant grindų.

– Aš supratau! Kai padedu kojines į vietą, aš tuo pačiu patvirtinu, kad myliu tave ir gerbiu tavo darbą namuose, tiesa?

– Taip, ir ne tik – taip tu prisidedi prie tvarkos ir jaukumo mūsų namuose…

– Gerai, aš išmoksiu, bet galbūt ne iš karto, man prireiks šiek tiek laiko ir tavo supratimo, jei kartais suklysiu.

Štai taip meilė ir artumas išsklaido pyktį ir skausmą, kurie neperauga į konfliktą ir griūtį. Todėl, kad kalbamės apie tai, ką jaučiame. O jei nesikalbame – santykiai tampa tiesiog funkcionalūs ir emociškai plastikiniai: išorėje viskas gražu, o viduje – viskas blogai. Tai tiesus kelias į susvetimėjimą.

Kalbėkimės – apie savo jausmus, apie mūsų bendrą gyvenimą, apie mielus kasdieninius rūpesčius. Kad pyktis meilės neišstumtų… Nes tik meilė viską ištaiso.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !