Griūtis išgyvenama ne pasipriešinimu, bet ir ne atsiribojimu.
Ji matuojama savo delnais, jei taip galima pasakyti.
Tai reiškia, kad tu ištversi tik tiek, kiek būtent šią akimirką tu gali, o apie rytojų sužinosi rytoj.
Tu suprasi lygiai tiek, kiek tiesiog dabar leidžia tavo patirtis, o apie rytojų sužinosi rytoj.
Tu susitaikysi tik su tuo, į ką šiandien be prievartos ties savimi tu reaguoji taikiai, o apie rytojų sužinosi rytoj.
Iliuzijų strategijos, žadančios užtikrintų ir greitų pergalių galimybę, greičiausiai, iliuzijomis ir išliks, nors už jų galima kurį laiką pasislėpti, kaip ir už neegzistuojančio stabilumo šešėlio.
Dar viena iliuzija atsiranda ten, kur tu prisiplaki prie daugumos, dirbtinai atsijungdamas nuo savo minčių ir ketinimų, ir tampi dalele lygiai tokios pat išgąsdintos visumos.
Iliuzija tame, kad baimė vienija tik išoriniame lygmenyje, tačiau viduje kiekvienas išlieka su savo, nors ir kruopščiai nuslopintu, beviltiškumu…
Ir net jei šalia yra tikrai artimi žmonės, griūtį vis vien teks išmatuoti savo delnais, mielieji…
Bet tuomet kvėpuoti bus lengviau.
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
ruvi 
Apie rytojų sužinosiu Rytoj, nes šiandien turiu atlikti man skirtas užduotis ar priimti (nors ir skaudžią) situaciją, ją suvokti ir ieškoti tinkamiausio sprendimo. Štai čia ir reikalingi mano stiprūs delnai, kad atsilaikyčiau. Rytojų statysiu ant šios dienos pamatų. Svarbiausia ši diena, nes ji pasitinka Rytojų!
PatinkaPatinka
Labas, Virginija!
Mes bet kokiose aplinkybėse galime padaryti tik tiek, kiek tuo metu galime, ir ne daugiau. Ir kiekvieno iš mūsų galimybės skirtingos. O jei pasiduodame pergyvenimams dėl to, ko negalime – rytojui ruošiame negatyvų pagrindą ir eikvojame savo gyvenimo energiją ir jėgą negatyvumui. Tik iš ramybės ir vidinės pusiausvyros būsenos galime kurti gyvenimą, o negatyvumas mus griauna vienareikšmiškai…
PatinkaPatinka