Ar baisu paukščiui nutūpti ant šakos? Vargiai… Juk jis turi sparnus. Ir akivaizdžiai yra kažkoks instinktyvus, prigimtinis tikėjimas, kad jis moka skraidyti. O tai reiškia, kad net jei šaka po juo nulūš, paukštis vis vien su tuo susitvarkys.
Mes taip pat turime sparnus. Skirtumas tik tame, kad paukščiai tai prisimena, o mes dažnai tai pamirštame.
Galbūt, todėl, kad mes augame, o paskui gyvename tarp tų, kas priprato gyventi su suglaustais sparnais. Jiems savo laiku kažkas pasakė, kad jie negali skraidyti, ir jie tuo patikėjo.
Sparnai – tai tikėjimas savimi ir savo dieviška esme. Tuo, kad tu įveiksi viską, ką turi įveikti. Kad viskame yra tam tikra prasmė. Ir ta prasmė išves tave į kažkokį naują gyvenimo etapą.
Gyventi su tikėjimu ir pasitikėjimu. Kuomet tai suvoki, tuomet pradedi gyventi visiškai naujoje tikrovėje. Ir jau niekada nepamiršti, kad turi sparnus. Todėl kad jų dėka pakyli vis aukščiau. Ir tavo jėga auga. Todėl labai svarbu prisiminti, kad tu turi sparnus.
Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Pritariu esė autorei, kad ,, … labai svarbu prisiminti, kad tu turi sparnus“. Tik tie sparnai gyvenimo pradžioje būna labai maži ir silpni. Tam, kad galėtume skraidyti, turime tuos sparnus treniruoti ir stiprinti. Todėl ir neišvengiame įvairių gyvenimo pamokų ir situacijų. To mane moko ir Rūtos sukurtas ruvi.lt tinklaraštis. Ačiū, miela Rūta, už meilę, dėmesį ir rūpestį savo skaitytojais ir jų dvasiniu pasauliu!
PatinkaPatinka
Ačiū, miela Virginija 🙂 ! Gyvenime mes mokome vieni kitus, visi turime ko pasimokyti vieni iš kitų – kad nepamirštume savo žmoniškumo, savo dvasinių prigimtinių savybių.
O sparnai – sakyčiau, jie pas vaikus kaip tik stiprūs, tik šiai keistai tikrovei, kurioje mes gyvename, “sparnuoti“ nereikalingi, net savotiškai pavojingi. Čia “valdo“ egoizmas ir pinigai. Ir, ko gero, mes ir ateiname čia tam, kad pakeistume žmonijos prioritetus ir gyvenimo vertybes, nes egoistinė tikrovė – pražūtinga viskam ir visiems. Taigi, skleiskime savo sielos sparnus, skleiskime meilę ir gėrį – juk meilė viską ištaiso, tik reikia kantrybės ir išminties 🙂 …
PatinkaPatinka
Miela Rūta, ačiū už Jūsų mintis, tačiau aš manau, kad vaikų sparnai kitokie, jie kelia su savimi nuoširdumą, betarpiškumą, nuostabą, atvirumą, pasitikėjimą. Būtų džiugu, kad suaugusiojo sparnai be šių savybių turėtų ir jėgos kitą pakelti, nuo pavojų užstoti ar bent įspėti.
PatinkaPatinka
Pritariu, Jums, Virginija – žinoma, skirtingame amžiuje ir sparnai kitokie, jei jie apskritai išlieka… Na, bet prisiminti apie juos niekada nevėlu, o suaugusiems žmonėms savitarpio pagalba, palaikymas, draugiškumas turėtų būti savaime suprantami dalykai. Tik nepasiduokime egoizmui ir vartotojiškam požiūriui į gyvenimą, tuomet viskas bus gerai 🙂 .
PatinkaPatinka