Būtis kalba tyliai

Tai toks subtilus momentas – pastebėti būties palaikymą. Tiek šurmulio aplink, jog verta sustoti trumpam, kad išgirstume tylų šnabždesį to, kas savo rankose laiko mūsų gyvenimą.

Tai apjungia mūsų gyvenimo įvykius, tarsi nepaaiškinama nuojauta, kai lauki kažko nepaprasto, kai kažkas netikėtai paliečia tavo širdį šiltais žodžiais, kai viskas susiklosto nelauktai sklandžiai…

Tai ir “atsitiktinumų“ akimirkos – kai atsilaisvina vieta transporte arba parkavimo vieta automobiliui sausakimšoje aikštelėje. Ką jau bekalbėti apie autobusus ir traukinius, kurie “sulaukia“ tavęs vėluojančio, arba keleivis, kuris pasiūlo vietą prie lango lėktuve…

Tokie maži stebuklingi netikėtumai linksmu pulkeliu sukasi aplink mus kiekvieną dieną.

Taip, gali pasirodyti, kad to nėra, ir tie maži sutapimai visai nieko nereiškia. Bet būtent tokiu būdu būtis šnabžda mums: tu čia svarbus ir reikalingas… Štai taip paprastai, taip betarpiškai, lyg besiskleidžiantys pumpurai ar saldus pavasario oras, įvyksta tie atsitiktiniai susitikimai su brangiais žmonėmis arba momentai, kai viskas aišku be žodžių.

Pasaulis dažniausiai kreipiasi į mus be ugninių ženklų, be vaivorykštės su vienaragiu pievoje. Būtis kalba tyliai, šiltų ir jaukių atsitiktinumų kalba. Ir žinai, yra dar toks dalykas: kuo dažniau pastebi tą palaikymą – tuo daugiau jo yra tavo gyvenime…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !