Kai įprastas pasaulis braška per siūles, tuomet neįmanoma be galo klausytis to braškesio, neatsitraukti nuo eilinių suvestinių ir nepastebimai pakliūti į prieštaringos informacijos pinkles, kur kiekvienas karštai prisiekia, kad tik jo tiesa – tikra tiesa, tik štai įrodyti jos, išskyrus agresyvią egzaltaciją, jis negali…
Įsitraukti į tai arba susilieti su tuo, reikštų išnykti. Prapulti be žinios tame įkarštyje. Ir tapti po to paradoksaliai nenaudingu ten, kur reikalingi realūs veiksmai, o ne triukšmingi lozungai.
O tai reiškia, kad reikia iškvėpti.
Išeiti ten, kur tu tiesiog paprastas žmogus, kuriam reikalingas atokvėpis, kur yra tavo žiupsnelis džiaugsmo, tavo paprastas gyvenimas ir savo būdai pasijusti nors truputį laimingu.
Ir čia jau kiekvienas renkasi pats, žinodamas save ir savo širdies atgarsį į tai, kas dar sugeba sušildyti, paguosti, suteikti viltį…
Pavyzdžiui, aš pavirstu “gulinčiu skaitovu“: susiriečiu po mėgiamu pledu, pasistatau arbatos puodelį ant spintelės, atsiverčiu knygą ir pasileidžiu į kelionę.
Nuo pat vaikystės aš pabėgu į nė karto manęs neišdavusią knygų šalį. Ne dėl to, kad bijau realybės, bet dėl to, kad sąžiningai nuo jos pavargau.
Nuovargis – geras ženklas. Tai reiškia, kad reakcijos neprapuolė. O tai reiškia, kad gyvenimas tęsiasi…
Suprantate, mes dabar galime daug ką girdėti, daug kuo stebėtis ar pulti į paniką, ir, žinoma, lengviausia pasirodys greitai padalinti visus į gerus-blogus ir nusiraminti, priėmus kažkurią pusę, kad nekęstum kitos.
Bet juk visi patys blogiausi šioje planetoje sprendimai priimami būtent neapykantos ir atsisakymo mąstyti būsenoje, mielieji…
Iškvėpkite.
Pailsėkite.
Darbuokitės.
Kurkite ugnį mažame meilės židinyje.
Ir nepasimeskite šioje tvankioje migloje, kuri vieną dieną išsisklaidys…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Taikos, santarvės ir gerosios vilties mums visiems! Dvasinės stiprybės!
ruvi 
Labas Rūtele,
Kaip visada tavo straipsniai sutapma su realybe. Kaip bebūtų sunku reikia būti savimi, klausyti savęs, tikėti savo širdimi. Informacijos daug ir ji visa bauginanti, negatyvi, o juk saulė ta pati, gamtoje viskas tas pats, laikas tas pats ir žmonės tokie patys. Nepaskęskime mele, gryžkime iš ten kur atėjome. Gamta visų namai. Linkiu visiems džiūgių ir saulėtu dienų! O straisniu autoriams didelė padėka už jų mintis, ir darbą einant i šviesų rytojų. Ačiū!
PatinkaPatinka
Ačiū, miela Diana, už palaikymą!
Tikrai – išlikime Žmonėmis, nepasiduokime neapykantai, kuri galiausiai sužlugdo ir pačius žmones. Sudėtinga… viskas kraštutinumuose – žmonės nespėjo atsigauti nuo pastarųjų dvejų metų įvykių, ir vėl naujas dar didesnių pergyvenimų pliūpsnis. O jėgos jau išsekusios. Suprantu, kaip daugumai sunku, nes ir pati visa tai išgyvenu pilnai.
Bet reikia gyventi – dėl artimųjų, dėl mūsų vaikų ateities. Štai ir semiamės stiprybės iš gamtos, iš gerų žmonių, iš šilto tarpusavio bendravimo ir palaikymo – tai tikrai labai labai padeda galutinai nepalūžti. Ir, žinoma, aš labai dėkinga autoriams, kurie sugeba tokiose sąlygose rašyti įkvepiančius tekstus, nes mano būsena kol kas to neleidžia, todėl išverčiu tai, kas ir mane palaiko – nesinori uždaryti tinklapio, labai norisi, kad čia būtų mažas ramybės kampelis, kur žmogus galėtų atsikvėpti ir nors truputį atsigauti. Laikykimės, gerieji žmonės, nepraraskime vilties 🙂 .. Gaivaus pavasarinio permainų vėjo mums visiems 🙂 !
PatinkaPatinka