Pasakoje apie Mažylį ir Karlsoną yra momentas, kai po pasivaikščiojimo su Karlsonu po stogą, Mažylis lieka vienas, ir nuo stogo jį nukelia gaisrininkai. Tą vakarą mama apkabino jį ypač švelniai ir rūpestingai. Ji pasakė, kad Mažylis jiems brangesnis net už šimtą tūkstančių milijonų.
Man suspaudė širdį, ir aš pravirkau. Pravirkau todėl, kad tai tokie paprasti žodžiai… Bet kad mama juos pasakytų, Mažyliui teko atsidurti pavojuje.
Taip ir mes – kiek visko darome, kad juos išgirstume. Mes siekiame kažką įrodyti visam pasauliui, mes verčiame kalnus, mes papuolame į nemalonias situacijas, mes kylame vis aukščiau ir aukščiau – tik tam, kad atsidūrę ant stogo, mes pasijustume reikalingi ir svarbūs.
Tam, kad apie mus galvotų, kad mus gerbtų, mylėtų, kad mus suprastų, kad apie mus pagalvotų. Kad kažkas artimas ir mylimas būtų šalia. Kiekvienas, kas “sėdėjo ant stogo“, žino ir laukia šito.
Kad mus nuimtų nuo stogo, apkabintų ir pasakytų: tu man brangesnis už viską pasaulyje. Brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų.
Bet mes pavargstame laukti. Ir mūsų širdis pradeda šalti, todėl mes vis labiau ir labiau bijome susidurti su meile. Todėl kad tai skausminga, neapčiuopiama ir nesuprantama – laukti, mylėti, tikėtis. Todėl kad sukrečia. Spaudžia širdį ir krūtinę. Iki gumulo gerklėje, nes verkti negalima. Todėl kad neįmanoma to suprasti ir patikėti – kad meilės reikia nusipelnyti.
Kaip dažnai, kad išgirstume arba pasakytume svarbius žodžius, reikia atsidurti ant ribos. Ir kartais būna per vėlu. O juk galima tiesiog taip, be jokių sąlygų. Galima. Galima sušildyti savo širdį. Sušildyti jausmais. Žodžiais.
Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų. Aš visada būsiu tavo mama.
Kai gulamės miegoti, kai pusryčiaujame arba valomės dantis. Kai žaidžiame kamuoliu arba žiūrime filmukus. Kai ruošiamės į darbą, arba, susikivirčiję dėl kažko sudaužyto, išlieto, išmėtyto, neatlikto, šimtą tūkstantąjį kartą pasakome: aš taip tave myliu! Be jokių sąlygų. Tiesiog todėl, kad tu esi.
Mažyli, tu man brangesnis už šimtą tūkstančių milijonų! Ir aš visada būsiu šalia. Kas benutiktų.
Padėka autorei! Pagal Žanos Jermašovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Senuose filmukuose dar budavo minciu apie Meile ir Laime…
PatinkaPatinka
O taip… Ir apie draugystę, ir apie tai, kas yra blogai, o kas – gerai 🙂 .. Kvietė susimąstyti ir ugdė gerumą, ir tikrai vaikams palikdavo pozityvų įspūdį.
Man įsiminė filmukas apie meškiuką, kuris ėjo sveikinti mamą su gėlių puokšte ir vis sustodavo ant tiltelio pagrasinti “tam, kuris upelyje gyveno“, kad drąsiau būtų eiti per tiltą. O paskui pakako nusišypsoti – ir “susidraugavo“ 🙂 . Daug tų gražių pasakų – ir Sniego karalienė, ir Dvylika mėnesių, ir Čipolinas, ir Coliukė, ir tas pats Karlsonas 🙂 ..
PatinkaPatinka