O dabar – arbata…

Arbata – tai ne šiaip sau užsiėmimas.

Arbata – tai leidimas sau sustoti, mėgautis garuojančio puodelio aromatu ir ramiai gėrėtis supančia aplinka.

Juk jei žmogus tiesiog žiūri į vieną tašką arba susimąstęs žvelgia kažkur į tolį, tai paprastai sukelia įtarimą ir klausimus: “Kažkas atsitiko?“, “Ar gerai jautiesi?“ ir pan..

O žmogus su arbatos puodeliu nekelia jokių įtarimų. Todėl kad – arbata… Ir kelios minutės ramios palaimos, kurios nevalia trikdyti… Net minčių šurmulys palengva nutyla ir prisėda šalia ant suolelio.

O jei puodelyje dar ir kvapnios žolelės, primenančios vasarą, šilumą ir pievos gėlių žydėjimą… Mmmm…

Ir tegul visas pasaulis palauks… Nors ne, tegul pasaulis skuba su savo reikalais, tai aš palauksiu, kol pajusiu, kad vėl esu pasirengusi pasinerti į jo begalinį sūkurį.

O dabar… arbata…

Padėka autorei! Pagal Irinos Kiričenko esė, vertė ruvi,lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Išlikti žmonėmis

Kartais viso labo tereikia šiek tiek atsikvėpti, šiek tiek atsitraukti nuo pačios triukšmingiausios gyvenimo trasos, trumpam pamiršti savo nesibaigiančius “reikia“, trumpam palikti save ramybėje… sumažinti būtinumo dozes ir padidinti tai, už ko tu laikaisi.

Kai aplink pasidaro per daug triukšminga, vertėtų nutilti, o ne didinti nepakeliamą gaudesį.

Išeiti į priešingą pusę nuo to, kas sukelia atmetimą ir pasipriešinimą – labai brandus pasirinkimas, kuriame kovos atsisakymas nėra identiškas pralaimėjimui.

Atvirkščiai, tai sąmoningas atsisakymas eikvoti savo gyvenimą griovimui, trofėjų plėšimui, tuščiagarbiškam apsėdimui pasisavinti tai, ko tau neduoda.

Sveika gyvenimo erdvė neturi karinio poligono statuso, mielieji…

Joje nėra nukentėjusių, pavergtų, sužeistų svetima agresija ir valdžios troškimu.

Joje nėra poreikio skirstyti į laimėtojus ir pralaimėjusius.

Joje nereikalingas pasirengimas nedelsiant pulti ar gintis.

Joje paprastas taikus gyvenimas su kasdieniais gyvenimo rūpesčiais, kurie neužtemdo meilės, džiaugsmo, laimingų akimirkų ir gebėjimo išlikti žmonėmis bet kokiose aplinkybėse.

Keliaukite į žiemą su lengva širdimi. Ja galima apsisiausti kaip didžiuliu pledu… ir atsikvėpti.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Ką daryti, kai nėra jėgų?

Sustingsti. Sustoji. Taip būna, kad nėra vidinės ugnies ir jėgų sparčiai judėti. Apskritai nėra jėgų.

Ir blogiausia, ką galima padaryti, kai energija nulinė – tai versti save veikti taip pat aktyviai, kaip ir tuomet, kai turime daug energijos. Ir peikti save, kad jos nėra. Lyginti save su kitais. Bandyti prisitaikyti.

Svarbu suprasti, kad žmonės genetiškai turi skirtingą energijos kiekį. Skirtingą energijos valdymo patirtį. Skirtingus įgūdžius. Ir pakilimo bei išsekimo periodai būna pas visus.

Yra ciklai. Yra individualus cikliškumas ir makro-cikliškumas. Sezoniškumas. Įvairios situacijos planetoje.

O dabar įsivaizduokite, kad žmonės nuolat lygina save su kitais. Nesąmoningai.

Tačiau vienas jau gimė su kieta energetika, bet gali iššvaistyti jos atsargas, net būdamas energijos pakilime. Kitas galėjo gimti su žemos energetikos sistema, bet patirdamas stresą ar būdamas žemos energetikos taške, sugeba energiją valdyti ir būti efektyvus pagal rezultatus ir aktyvumą. Lyg ir galima būtų tai palyginti, bet geriau to nedaryti. Kad suprastume savo individualias galimybes.

Bet yra taškas, į kurį labai nenori pakliūti visi žmonės. Tai ilgalaikis išsekimas. Išnulinimas. Sustingimas. Sustojimas.

Metuose tai vėlyvas ruduo, gyvenime – įvairaus amžiaus krizės, mėnesio pabaigos ciklas, paskutinės delčios dienos, ir t.t..

Tai ir yra būtent tas taškas, kai verta pagaliau išsimiegoti. Pailsėti. Duoti sau galimybę nieko nedaryti. Stebėti. Tokiu atveju padeda susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad bus pavasaris ir ateis įkvėpimas.

Nes kyla pavojus, jei nuolat spausime save. Kaip ir ištempta spyruoklė, žmogus gali nesugrįžti į pradinę padėtį. Krūviai būna nepakeliami, bet mumyse yra įdėtas saugiklis, kuris perspėja apie išsekimą. Indikatorius, kuris parodo, kad gyvenimo energijos bakas yra tuščias.

Mes ne visada tai pastebime, ypač jei įpratome savęs negirdėti, nuvaryti save. Jei lyginame save su aplinkinių “sėkminga sėkme“, kurią priimta viešai demonstruoti. Tuomet gyvenimo jėgų likučiai išnaudojami vidiniam konfliktui ir bandymui išspausti iš jau nuvaryto arklio dar porą kilometrų.

Todėl situacijoje, kai viskas lūžta, griūna, baigiasi, sustingsta, reikia leisti sau nesiimti aktyvių veiksmų. Reikia stebėti save, pripažinti savo bejėgiškumą, pasirūpinti savimi.

Negali judėti – nejudi. Atidedi priimtus svetimus įsipareigojimus. Sustabdai projektą. Išeini į tylą. Į mišką. Į atsiribojimą, kuriame atgauni jėgas. Tiesiog kvėpuoji.

Jei tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį – ieškai didelių energetinių skylių. Gyvenimo strategijos, scenarijaus, toksiško faktoriaus lygmenyje.

Ir, žinoma, energijos šaltinio.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Patruševos tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Palaikyti ryšį su savimi…

Kartais taip nedaug reikia, kad padarytume savo dieną geresne. Kad padėtume sau dabar, šią akimirką. Pastebėjote?

Paimti medinį šaukštą vietoje metalinio ir suvalgyti sriubą.
Padėti sau po nugara pagalvę.
Pakabinti pagaliau užuolaidas (tai užtrunka kiek ilgiau, bet kartais rezultatas įkvepia!)..
Arba, atvirkščiai – atitraukti užuolaidas.

Atidaryti langą.
Įleisti į kambarį saulę. Arba lietaus garsus. Gaivumą. Gyvo pasaulio kvapus.
Taip, tiesiog dabar.
Pasėdėti, sutelkti dėmesį į juos. Tik į juos.

Nusiimti ankštus drabužius, persirengti į laisvus ir patogius.
Smagiai pasirąžyti.
Atsigerti vandens.
Atsistoti ir pavaikštinėti.

Apglėbti save abiem rankom.
Paklausti savęs: “Ko norėčiau tiesiog dabar?“ – ir išgirsti atsakymą. Ir padaryti tai dabar – juk mes ne visada paisome tai, ko iš tiesų norėtume.

Tokie maži, prieinami, ir tokie svarbūs būdai – padaryti savo dieną geresne.
Savo gyvenimą geresniu.
Palaikant ryšį su savimi – jautriai, subtiliai ir su pagarba.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kai pralaimėjimas – pergalė

Tai ne paguoda silpniems, kurie negalėjo už save pastovėti. Taip iš tiesų yra. Ne visada, bet taip būna. Kartais tai, kas jums atrodo kaip pralaimėjimas – tai pergalė. Pati tikriausia pergalė. Jūs negalėjote atsakyti chamui ginčuose tokiu pat chamiškumu, duoti grubų atkirtį negalėjote, jūs nesugebėjote akiplėšos pastatyti į vietą. Jūs išėjote sugniuždytas, o pavymui skambėjo keiksmai ir ūbavimas. Gėdingas pralaimėjimas! Ne. Tai pergalė.

Jūs nepradėjote rietis su agresyviu akiplėša ir rėkauti atsakomuosius prakeiksmus pykčio perkreiptu veidu. Jūs išsaugojote savo orumą. Išreiškėte savo nuomonę paprastai ir aiškiai. O į purvinas peštynes nesivėlėte. Chamas nepamatė jūsų skausmo. Nesuprato jūsų išgyvenimų. Jūs tiesiog užbaigėte kontaktą ir išėjote. Tai pergalė.

Arba jums kažko neužteko. Visas vaišes išsidalino, plėšdami vieni kitiems iš rankų. O jūs nespėjote visų pralenkti, išstumdyti, pačiupti prizą pirmas. Išplėšti iš kito. Mikliai pakišti kojos negalėjote, stumti į nugarą, pasinaudoti kito nesėkme ar silpnumu… Jums kažko neužteko, nes jūs nežaidžiate tokių žaidimų. Žaidimas vadinasi “šunų peštynės“. Jūs nežaidėte. Reiškia, jūs laimėjote. Tai pergalė.

Jus užpuolė minia ir stengėsi pažeminti, nuvertinti. Jūs bandėte atsakyti, bet niekas jūsų neklausė. Jūsų žodžius iškreipė, jūsų argumentus išjuokė, jums neleido kalbėti. Jūs negalėjote įrodyti savo teisumo ir išėjote. Ne tai, ne pralaimėjimas. Tai pergalė.

Jūs tiesiog nesiginčijote toliau su piktybiškais rėksniais. Nepradėjote verkti, nekėlėte balso, nesigriebėte jų akivaizdoje už širdies ir neprašėte valerijono. Jūs išlikote savimi. Ramiu ir mandagiu žmogumi. Jūs išlikote su savo nuomone, kaip išlikdavo vienetai inkvizicijų ir represijų laikais.  

Išsiskyrėte su mylimu žmogumi? Nepuolėte kovoti, sekti, spausti, reikalauti – tiesiog atsitraukėte į šalį, nors ir skaudėjo širdį? Tai taip pat ne pralaimėjimas, o pergalė… Dikensas rašė: geriau būti išduotam, nei būti išdaviku. Geriau būti apvogtam, nei būti vagimi. Geriau kartais patirti menamą pralaimėjimą; – o tai ir bus pergalė, kaip nekeista. Vėliau mes tai suprasime.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !